APIE PILVUS. IR NE TIK APIE RIEBALUS.

Kartais sustoji ir matai – žmogaus pilvas lyg atskiras pasaulis. Ryškus, atsikišęs, tarsi gyvas. Ypač tarp vyrų. Žinoma, kai yra antsvorio, tokia forma lyg atrodo suprantama: padidėjęs poodinis riebalinis sluoksnis, taukinė pilvo ertmėje, riebalai, kaupiami ten, kur tik įmanoma. Kūnas saugo perteklių. Bet ar tik dėl to jis toks? 

Kas, jei žmogus nėra labai stambus ir viršsvoris nedidelis? O jo pilvas – vis tiek atsikišęs ir pūpso, kaip nelemtas šašas? Kur tada ieškoti atsakymo? O kaip su vidutiniais ar visai nedideliais pilvais? 

Kai pažvelgi giliau – į anatomiją, kvėpavimo biodinamiką, fiziologinius procesus – paaiškėja, kad pilvo forma priklauso ne tik nuo riebalų kiekio. Mūsų pilvo ertmė yra tiesiogiai susijusi su krūtinės ertme – jas skiria diafragma. Įkvėpimo metu diafragma įsitempia ir leidžiasi žemyn, o tarpšonkauliniai raumenys plečia krūtinės ląstą. Visa tai vyksta tam, kad į plaučius patektų oras. Tačiau šis įkvėpimas nėra lokalus – kai plaučiai išsiplečia, nusileidusi diafragma spaudžia pilvo ertmę ir didina spaudimą joje. Tai – fiziologiška. Tada organizmas prisitaikydamas didina pilvo apimtį, kad apsaugotų vidaus organus nuo perteklinio spaudimo. Iškvėpimo metu viskas turėtų grįžti į savo vietą: diafragma atsipalaiduoti, pilvas sumažėti. 

Turėtų. Bet dažnai nebegrįžta.

Kodėl?

Stresas. Ilgalaikė įtampa. Gyvenimas sulaikius kvėpavimą. Gal pastebėjote, kaip stresinėje situacijoje kvėpuojate – paviršutiniškai, minimaliai, o kartais visai liaujatės kvėpuoti?

Tuo metu kūnas įjungia gynybines reakcijas. Gal būt, pastebėjote žmones pakeltais pečiais, didelėmis krūtinės lastos apimtimis, bet kvepuojančius dažnai ir paviršutiniškai. Kvėpavimas tampa nebaigtas, fragmentiškas. Diafragma įsitempia, įtampa tampa lėtinė. Plaučiuose pradeda kauptis perteklinis liekamasis oro tūris – tai oras, kuris nebeiškvėpiamas. Jis padidina spaudimą krūtinėje, riboja diafragmos judrumą. Įsitempusi diafragma palaiko perteklinio liekamojo tūrio kaupimąsi, o pastarasis – palaiko diafragmos įtampą. Uždaras ratas. Padidėjęs intraabdomininis spaudimas ir kaip kompensacija didėjanti pilvo apimtis, ilgainiui pradeda veikti visą organizmą: sutrinka kraujotaka, mažėja audinių perfuzija, sulėtėja limfos tekėjimas. Vidaus organai patiria nuolatinį slėgį, kurio pasekmė – lėtiniai uždegimai, virškinimo sutrikimai, net hormoninės pusiausvyros pokyčiai.

Vyrams tai pasireiškia labiau per diafragmos funkciją, nes jų kvėpavimas natūraliai yra labiau diafragminis, kai tuo tarpu moterų – labiau krūtininis (ypač dėl moters kūno fiziologijos pasiruošusios nėštumui). Taigi vyrų diafragma gauna daugiau krūvio – ir fiziologiškai, ir per kasdienį stresą. Rezultatas – pilvas, kuris atrodo tarsi visą laiką būtų įkvėpimo fazėje. 

Tai ką daryti?!

O gal – ko nedaryti?

Kartais užtenka labai nedaug. Neprievartauti kvėpavimo. Neversti kūno. Neužspausti jo noro grįžti į pusiausvyrą. Nes kūnas žino. Jis vis dar prisimena.

Kai žmogus ateina pas mane, mes ne tiek „darome“, kiek leidžiame. Stebime. Būname. Ieškome, kur kvėpavimas sustojo, kur diafragma sulaikė judesį. Ir kai tai pastebime – jau daug kas pradeda keistis. Osteopatinės technikos padeda įsisąmoninti šį pokytį, pajusti, kaip kūnas pradeda reguliuotis pats. Tai procesas, kuriame veikimas ir neveikimas susilieja į vieną.

Įsisąmonindami veikimą – galime įsisąmoninti ir neveikimą. Paleisti įtampą. Leisti kvėpavimui grįžti. Leisti kūnui prisiminti save. 

Kartais tam pakanka tiesiog sustoti. Atgniaužti kumščius. Užmerkti akis. Ir pajusti, kaip tyliai kvėpuoja tavo vidus. Kvėpuoja taip, kaip kvėpuoja aplink esanti gamta. Be pastangų. Be kontrolės. Tik grynas buvimas.

Stebėkite savo kūną. Kvėpavimą. Beatsirandantį atodūsį ir ilgėjantį iškvėpimą…

Neutrali būsena – tai vieta, kurioje gali gimti tikras pokytis. Iš vidaus. Iš tylos. Iš neveikimo…

Galbūt šis tekstas palietė ir tave. Jei taip – parašyk. Pasidalink. O gal tiesiog – leisk sau iškvėpti.