NOSIES CIKLAS IR AUTONOMINĖ NERVŲ SISTEMA

Kvėpavimas nėra tik oro judėjimas. Kartais jis tampa vienu subtiliausių organizmo būsenos atspindžių. 

Nosies ciklas ir autoreguliacija

Nosies ciklas yra natūralus reiškinys, kai kvėpavimas kinta tarp vienos ir kitos šnervės. Šis procesas glaudžiai susijęs su autonomine nervų sistema – simpatinės ir parasimpatinės veiklos pusiausvyra. 

Tai žmonės pastebėjo jau seniai. Kai kurios Rytų praktikos siūlo kvėpuoti per vieną šnervę, tam tikru ritmu, kaitalioti puses, tarsi švelniai veikiant savo būseną.

Tai primena paprastą idėją: jei pakeisiu kvėpavimą — pakeisiu savijautą. 

Bet fiziologijoje viskas dažniausiai vyksta kiek kitaip.

Nosies ciklas nėra atsitiktinis. Jis paklūsta tam tikram ritmui ir yra susijęs su autonomine nervų sistema, ypač su nosies gleivinės kraujagyslių tonuso kaita. Ši reguliacija vyksta per simpatinės ir parasimpatinės įtakos balansą, kuris nuolat kinta. 

Dažnai šis reiškinys aiškinamas būtent taip – per kraujagyslių tonuso pokyčius, vadinamąją vazomotoriką. Tai teisinga, tačiau tik dalis vaizdo. Vazomotorika parodo, kaip šis procesas vyksta, bet ne visada paaiškina, kodėl jis vyksta. Šis reiškinys fiziologijoje vadinamas nosies ciklu (angl. nasal cycle) ir yra siejamas su autonominės nervų sistemos reguliacija. Šis ciklas vyksta nuolat ir nepastebimai. Dažnai tai galima pajusti labai subtiliai – viena šnervė tampa kiek atviresnė, kvėpavimas per ją lengvesnis, o kita tuo metu jaučiasi siauresnė. Po kurio laiko šis pojūtis gali natūraliai pasikeisti. 

Nosies ciklą veikia ne tik vietiniai mechanizmai, bet ir platesni organizmo reguliaciniai procesai – kvėpavimas, bendras sužadinimo lygis, centrinės nervų sistemos veikla. Tačiau svarbiausia – tai nėra vienakryptis procesas.

Būsena, kvėpavimas ir grįžtamasis ryšys

Kvėpavimas, nervų sistema, kraujagyslių tonusas ir bendra organizmo būsena veikia viena kitą tuo pačiu metu. Ne „viena priežastis = vienas efektas“, o nuolatinis grįžtamasis ryšys.

Būsena keičia kvėpavimą. Kvėpavimas keičia slėgius krūtinės ląstoje, CO₂ pusiausvyrą, diafragmos darbą. Tai veikia autonominę nervų sistemą. Ir visa tai vėl atsispindi tame, kaip kvėpuojame — net ir per kurią šnervę.

Todėl viena ar kita šnervė dažniau yra ne priežastis, o ženklas, kad organizme jau vyksta tam tikri pokyčiai.

Kartais tai galima pastebėti labai paprastai.

Kai kūnas atsipalaiduoja, kažkas pasikeičia — atsiranda atodūsis, žiovulys, kvėpavimas sulėtėja, ima labiau dominuoti viena šnervė. Tai nėra technika — tai savaiminė kūno reguliacija. 

Panašiai kaip šypsena. Galime ja papuošti veidą valingai. Ir galbūt tai šiek tiek pakeis savijautą.

Tačiau tikra šypsena dažniausiai atsiranda ne todėl, kad ją „padarėme“, o todėl, kad organizme jau įvyko pokytis.

Kvėpavimas per vieną ar kitą šnervę veikia panašiai. Jis gali turėti įtakos. Tačiau dažniau jis atspindi tai, kas jau vyksta giliau.

Galbūt todėl verta į tai žiūrėti ne kaip į būdą valdyti kūną, o kaip į subtilų jo būsenos atspindį ir pranešimą. Eilinį signalą, kurį galime pastebėti ir suvokti. 

Todėl kūnas nėra sistema, kur vienas veiksmas sukelia vieną rezultatą.

Tai nuolat besireguliuojanti visuma, kurioje svarbiausi yra ryšiai. 

Jei ši tema jums įdomi, galite paskaityti ir ankstesnę įžvalgą, kurioje plačiau aptariama autonominės nervų sistemos veikla: 

Parasimpatinė nervų sistema – ar ją reikia stimuliuoti?

https://www.zilvinaskasteckas.lt/post/parasimpatinė-nervų-sistema-ar-ją-reikia-stimuliuoti