PARASIMPATINĖ NERVŲ SISTEMA - AR REIKIA STIMULIUOTI?

Pastaraisiais metais sveikatos, savireguliacijos ir streso valdymo temoje vis dažniau girdimas vienas patarimas – reikia aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą. Apie tai kalbama kvėpavimo praktikose, meditacijos kursuose, įvairiose terapijose. Siūloma stimuliuoti vagus nervą, treniruoti širdies ritmo variabilumą, atlikti lėtą kvėpavimą ar kitas atsipalaidavimo technikas, kurios turėtų „įjungti“ organizmo ramybės režimą.

Iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo visiškai logiška. Parasimpatinė nervų sistema iš tiesų yra atsakinga už daugelį organizmo regeneracinių procesų. Ji mažina širdies ritmą, skatina virškinimą, padeda kūnui pereiti iš mobilizacijos į atsistatymo būseną. Būtent dėl to ji dažnai siejama su poilsiu, ramybe ir organizmo atsikūrimu.

Tačiau čia verta stabtelėti.

Ar tikrai problema visada yra per silpna parasimpatinė nervų sistema? Ar gali būti, kad kartais tai, ką laikome parasimpatinės sistemos „neveikimu“, iš tikrųjų yra visos autonominės reguliacijos poslinkis?

Autonominė nervų sistema – dinaminė pusiausvyra

Žmogaus autonominė nervų sistema dažniausiai apibūdinama kaip dviejų dalių sistema: simpatinė ir parasimpatinė. Simpatinė sistema mobilizuoja organizmą. Ji aktyvina širdies darbą, didina kraujospūdį, skatina energijos mobilizaciją ir ruošia kūną veiksmui. Parasimpatinė sistema veikia priešinga kryptimi – skatina poilsį, virškinimą ir regeneraciją.

Tačiau fiziologiniu požiūriu šios dvi sistemos niekada neveikia atskirai. Jos nuolat sąveikauja ir reguliuoja viena kitą.

Dar XX amžiaus pradžioje fiziologas Walter Cannon aprašė organizmo gebėjimą palaikyti vidinės aplinkos stabilumą – procesą, kurį pavadino homeostaze (1). Klasikinėje fiziologijoje ši sąvoka pirmiausia siejama su santykiniu biocheminių ir fiziologinių parametrų stabilumu – kraujo pH, gliukozės koncentracija, temperatūra, elektrolitų balansu ir kitais vidinės aplinkos rodikliais.

Tačiau gyvo organizmo reguliacija neapsiriboja vien atskirų parametrų stabilumu. Daugelis fiziologinių procesų vyksta dinamiškai – per nuolatines grįžtamojo ryšio kilpas tarp nervų sistemos, kvėpavimo, kraujotakos ir jutiminės informacijos iš kūno. Šia prasme homeostazės samprata gali būti suprantama ir plačiau – kaip visuminės organizmo fiziologinės būsenos išraiška.

Vienas iš šios dinamikos rodiklių yra širdies ritmo variabilumas – subtilūs širdies ritmo svyravimai, atsirandantys dėl nuolatinės simpatinės ir parasimpatinės sistemų sąveikos. Neurovisceralinės integracijos modelis rodo, kad autonominė reguliacija yra glaudžiai susijusi su smegenų, širdies ir kvėpavimo sistemų sąveika (2). Šiuolaikiniai autonominės reguliacijos modeliai vis dažniau pabrėžia, kad šie procesai vyksta per daugybę tarpusavyje susijusių reguliacinių kilpų, kuriose dalyvauja nervų sistema, kvėpavimo mechanika, širdies ir kraujagyslių sistema bei jutiminė informacija iš kūno. Kitaip tariant, autonominė nervų sistema nėra jungiklis. Tai nuolat kintantis reguliacinis procesas.

Šiuolaikinė tendencija – simpatinės sistemos dominavimas

Daugelis šiuolaikinių tyrimų rodo, kad įvairiose lėtinėse būklėse vis dažniau pastebima autonominės nervų sistemos disbalanso būsena. Šioje būsenoje dažnai stebima padidėjusi simpatinės nervų sistemos aktyvacija ir sumažėjęs parasimpatinis tonas. Tai pastebima širdies ir kraujagyslių ligose, metaboliniuose sutrikimuose, kai kuriuose neurologiniuose ir psichikos sutrikimuose.

Streso tyrinėtojas Bruce McEwen šią būseną apibūdino kaip allostatinę apkrovą – situaciją, kai organizmo reguliacinės sistemos ilgą laiką dirba padidinto aktyvumo režimu (3). Šioje būsenoje organizmas tarsi nuolat pasirengęs veikti.

Tačiau čia kyla svarbus klausimas.

Jeigu simpatinė sistema nuolat aktyvi – ar parasimpatinė sistema iš tikrųjų neveikia? Ar ji tiesiog neturi galimybės pilnai pasireikšti? Tokiu atveju problema gali būti ne vien parasimpatinės sistemos silpnumas, o bendras autonominės reguliacijos poslinkis, kuriame viena sistemos dalis dominuoja, o kita praranda galimybę pilnai atsiskleisti.

Visuminė organizmo fiziologinė konfigūracija

Kartais fiziologinius procesus bandome suprasti juos išardydami į atskiras dalis. Tai natūralus mokslo kelias – taip mes mokomės ir tyrinėjame sudėtingas sistemas. Tačiau toks požiūris turi ir savo ribas.

Vaikystėje daugelis mūsų turbūt esame bandę išardyti radiją ar kitą prietaisą – norėdami suprasti, kaip jis veikia. Išardę matome laidus, rezistorius, mikroschemas. Tačiau išardytas radijas jau nebegroja.

Gyvas organizmas veikia panašiai. Jo funkcija atsiranda ne tik iš atskirų dalių, bet iš jų sąveikos. Todėl kartais verta žvilgtelėti į organizmą iš didesnio atstumo – tarsi iš paukščio skrydžio. Tuomet matome ne pavienes sistemas, o jų dinamišką sąveiką.

Šioje visuminėje organizmo fiziologinėje konfigūracijoje vienu metu dalyvauja daugybė veiksnių: raumenų tonusas, kvėpavimo mechanika, slėgiai krūtinės ir pilvo ertmėse, autonominės nervų sistemos aktyvumas ir nuolatinė jutiminė informacija iš kūno. 

Tai nėra vienas parametras. Tai dinamiška sistema, veikianti vienu metu keliais reguliacijos lygmenimis.

Ir būtent ši visuminė fiziologinė konfigūracija dažnai lemia, kaip veikia autonominė nervų sistema. Autonominės nervų sistemos aktyvumas nėra izoliuotas mechanizmas, kurį galima paprastai įjungti ar išjungti – jis yra visuminės organizmo fiziologinės būsenos išraiška.

Somatinės sistemos dominavimo hipotezė

Kai kuriose lėtinėse reguliacijos būsenose galima pastebėti reiškinį, kurį teoriškai būtų galima apibūdinti kaip somatinės nervų sistemos dominavimą. Tokios būsenos iš dalies gali būti susijusios su tuo, ką streso fiziologijoje aprašė Bruce McEwen kaip allostatinę apkrovą – ilgalaikę organizmo reguliacinių sistemų adaptacijos kainą. 

Tai nėra oficiali fiziologinė klasifikacija, o greičiau teorinė interpretacija, bandanti paaiškinti tam tikrus ilgalaikius organizmo reguliacijos modelius.

Tokiose būsenose organizmas gali išlikti subtilaus, bet nuolatinio motorinio pasirengimo būsenoje, kuri palaiko padidėjusį raumenų tonusą ir keičia kvėpavimo mechaniką. Padidėjęs raumenų tonusas, laikysenos pokyčiai ir kvėpavimo mechanika gali palaikyti fiziologinę konfigūraciją, kuri palankesnė simpatinės nervų sistemos aktyvumui.

Tokioje konfigūracijoje parasimpatinė nervų sistema, kaip jau minėta, nebūtinai yra silpna ar neveikianti. Ji gali tiesiog neturėti pakankamai erdvės pilnai pasireikšti savo reguliacinei funkcijai. 

Plačiau ši hipotezė aptariama teoriniame darbe, publikuotame atviroje mokslinėje platformoje Zenodo: https://doi.org/10.5281/zenodo.17057733

Reguliacijos kilpos ir variabilumas

Gyvas organizmas veikia per daugybę tarpusavyje susijusių reguliacijos kilpų. Kvėpavimas veikia širdies ritmą. Širdies ritmas veikia kraujotaką. Kraujotaka veikia jutiminę informaciją iš audinių. Ši informacija vėl grįžta į nervų sistemą. Tokiu būdu susidaro nuolatinis grįžtamasis ryšys.

Šio proceso metu atsiranda variabilumas. Širdies ritmo variabilumas, kvėpavimo variacija ir net nedideli raumenų tonuso pokyčiai nėra sutrikimas. Priešingai – tai ženklas, kad sistema yra gyva ir lanksti.

Tačiau ką iš tikrųjų reiškia sumažėjęs variabilumas? Ar tai visada yra vien autonominės nervų sistemos problema? O gal tai signalas, kad visa fiziologinė sistema praranda savo lankstumą?

Kvėpavimas – tiltas tarp dviejų sistemų

Kvėpavimas yra vienas iš įdomiausių procesų žmogaus fiziologijoje. Jis yra ir valingas, ir autonominis. Kvėpavimo raumenys priklauso somatinei sistemai, tačiau kvėpavimo ritmą reguliuoja autonominiai centrai smegenų kamiene.

Kvėpavimą galima sąmoningai keisti – lėtinti, gilinti ar ilginti iškvėpimą. Tokios praktikos gali būti naudingos, ypač mokantis atkreipti dėmesį į kūno procesus. Tačiau svarbu nepamiršti, kad kvėpavimas iš esmės yra autonominis procesas. Organizmas nuolat koreguoja kvėpavimo ritmą pagal daugybę veiksnių – nuo anglies dioksido koncentracijos kraujyje iki laikysenos ar emocinės būsenos. 

Tyrimai rodo, kad lėtas ir ritmiškas kvėpavimas gali keisti autonominės nervų sistemos balansą ir didinti parasimpatinį aktyvumą (4). Tačiau kvėpavimas veikia ne tik nervų sistemą. Jis keičia slėgius krūtinės ertmėje, kraujotaką ir širdies darbą. Diafragma šiuo požiūriu yra viena svarbiausių struktūrų, nes ji ne tik reguliuoja kvėpavimą, bet ir turi plačius anatominius ryšius su fascijų, nervų ir kraujotakos sistemomis (5).

Todėl kartais svarbiausia nėra kontroliuoti kvėpavimą, o sudaryti sąlygas, kad jis galėtų vėl tapti spontaniškas.

Apie kvėpavimo biomechaniką ir diafragmos vaidmenį organizmo reguliacijoje plačiau esu rašęs kitame straipsnyje: https://www.zilvinaskasteckas.lt/post/osteopatija-diafragma-trysdiafragmos-kvepavimas-spaudimas

Autoreguliacija

Žmogaus organizmas turi nepaprastą savybę – gebėjimą pats siekti pusiausvyros. Šis procesas vadinamas autoreguliacija.

Daugelis fiziologinių sistemų nuolat koreguoja viena kitą, siekdamos išlaikyti stabilų vidinį balansą.

Apie šiuos procesus plačiau esu rašęs straipsnyje apie terapiją ir autoreguliaciją: https://www.zilvinaskasteckas.lt/post/terapija-ir-autoreguliacija

Kartais svarbiausias žingsnis nėra aktyvuoti vieną ar kitą sistemą. Kartais svarbiau pašalinti kliūtį, kuri trukdo natūraliems reguliacijos procesams veikti. Ir tuomet organizmas dažnai pats pradeda grįžti į pusiausvyrą.

Galbūt svarbiausias klausimas tuomet tampa ne kaip stimuliuoti vieną ar kitą nervų sistemos dalį, o kokioje fiziologinėje būsenoje yra visas organizmas. Nes būtent ši visuminė būsena dažnai lemia, kuri autonominės nervų sistemos pusė gali pasireikšti.

Parasimpatinė nervų sistema yra labai svarbi žmogaus sveikatai. Tačiau klausimas, ar ją reikia stimuliuoti, kartais gali būti per daug supaprastintas.

Autonominė nervų sistema nėra paprastas jungiklių rinkinys. Tai sudėtinga, nuolat kintanti reguliacinė sistema, kuri reaguoja į visą organizmo būseną.

Kartais vietoj bandymo „įjungti“ parasimpatinę sistemą verta pažvelgti plačiau – į visuminę organizmo fiziologinę būseną, kurioje susitinka kvėpavimas, raumenų tonusas, slėgiai kūno ertmėse ir nervų sistemos reguliacija.

Tuomet dažnai paaiškėja, kad parasimpatinė sistema niekur nedingo. Ji tiesiog laukia momento, kada organizmo būsena vėl leis jai veikti.

Nuorodos pateiktos skaitytojams, norintiems giliau susipažinti su aptariamais fiziologiniais procesais.

Kitas susijęs tekstas:

https://www.zilvinaskasteckas.lt/post/kai-fiziologija-apribota

Literatūra:

1. Cannon WB. The Wisdom of the Body. New York: W.W. Norton & Company; 1932.

2. Thayer JF, Lane RD. Claude Bernard and the heart–brain connection: Further elaboration of a model of neurovisceral integration. Neuroscience & Biobehavioral Reviews. 2009;33(2):81–88.https://doi.org/10.1016/j.neubiorev.2008.08.004 

3. McEwen BS. Physiology and neurobiology of stress and adaptation: Central role of the brain. Physiological Reviews. 2007;87(3):873–904.https://doi.org/10.1152/physrev.00041.2006

4. Russo MA, Santarelli DM, O’Rourke D. The physiological effects of slow breathing in the healthy human. Breathe. 2017;13(4):298–309.https://doi.org/10.1183/20734735.009817 

5. Bordoni B, Zanier E. Anatomic connections of the diaphragm: influence of respiration on the body system. Journal of Multidisciplinary Healthcare. 2013;6:281–291.https://doi.org/10.2147/JMDH.S45443

Angliška šio teksto versija:

https://www.zilvinaskasteckas.lt/post/parasympathetic-nervous-system-not-a-simple-swich