Žilvinas Kasteckas
Gydytojas  Osteopatas

Kas iš tiesų vyksta konsultacijos metu, kai nebandome kūno priversti pasikeisti? Apie kontrolę, fiziologinę būseną, pasirinkimą ir sąlygas, kuriose gyvas organizmas gali pats rasti kitą kelią.

Ne visada organizmui reikia dar vieno poveikio ar technikos. Kartais svarbiau, ar jis geba sumažinti aktyvumą, keisti būseną ir atsistatyti, kai poreikis mobilizacijai jau praėjo.

Arterinė hipertenzija – ne tik padidėjęs kraujospūdis. Sužinokite, kaip organizmas reguliuoja kraujotaką, kodėl ši reguliacija gali persitvarkyti ir ką apie tai šiandien žino fiziologija.

Sveika širdis niekada neplaka visiškai vienodai. Širdies ritmo variabilumas (HRV) atspindi ne tik širdies darbą, bet ir organizmo gebėjimą prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų. Ką šis rodiklis gali pasakyti apie autoreguliaciją, kvėpavimą ir bendrą organizmo būseną?

Kartais didžiausia išmintis – ne veikti, o netrukdyti. Apie jautrumą, autoreguliaciją ir gebėjimą sustoti akimirka anksčiau.

Kvėpavimas per vieną šnervę nėra tik mechaninis reiškinys. Tai subtilus organizmo būsenos atspindys, susijęs su autonomine nervų sistema.

Ar parasimpatinę nervų sistemą tikrai reikia stimuliuoti? Kartais tai, ką laikome jos „silpnumu“, gali būti visos autonominės reguliacijos poslinkis. Straipsnis apie fiziologinę pusiausvyrą, kvėpavimą ir organizmo savireguliaciją.

Gyvybė primena muziką: jos harmoniją kuria ne tobulas stabilumas, o ritmų santykiai ir gebėjimas judėti tarp įtampos ir ramybės.

Fiziologija nuolat primena paprastą, bet nepatogią tiesą: kūnas nėra atskirų dalių suma. Tai santykių visuma, kurioje nervų, hormonų, kvėpavimo, kraujotakos ir audinių mechanika veikia kartu. Todėl klinikinis klausimas dažnai nėra tik apie tai, ką dar daryti, bet ir apie tai, ko nedaryti. Kartais svarbiausias pokytis įvyksta ne per aktyvų įsikišimą, o per leidimą organizmui grįžti prie savo reguliacinių gebėjimų.

Savireguliacija – tai biologinis procesas, paremtas autonominės nervų sistemos veikla. Apie ritmą, tonusą, sąlygas ir kūno gebėjimą reguliuotis.

Jei nekliudome, naujagimis intuityviai geba žaisti tonusu – trumpam patekti į hipertonusą ir vėl jį atleisti, neužgoždamas kvėpavimo, širdies ritmo, virškinimo ar kitų organizmo ritmų. O mes, ilgainiui apsigyvenę tonuse, jo nebeatpažįstame. Hipertonusas tampa savaime suprantama ir lyg normalia gyvenimo dalimi.

Arterinis kraujospūdis susireguliavo. Dėmesys su noru keistis tapo kryptimi, o ne kova. Jis išmoko judėti pirmyn taip, kaip teka upė.

Kintant diafragmos judėjimo amplitudei, keičiasi plaučių tūrio ir talpos rodikliai, krūtinplėvės ertmės slėgis bei kitos audinių charakteristikos. Padidėję rodikliai liudija apie pastovų tarpuplaučio ertmės organų ir širdies spaudimą. Taigi, diafragma ar krūtinplėvė, pilvaplėvė ar fascijos, raumenys ar kitos organizmo struktūros ne tik atskiria, bet ir sujungia visą organizmą į visumą.

Biodinaminė osteopatija – tai osteopatijos kryptis, besigilinanti į organizmo, organų sistemų bei organų ritmus, kuriuos stebėdamas ir vertindamas, osteopatas ieško sutrikimus sukėlusių priežasčių, kad padėtų atkurti prarastą organo, sistemos ir viso organizmo balansą.