GYVYBĖS HARMONIJA

Gyvybė man labai primena muziką. 

Kartais pakanka kelių garsų, kad pajustume nuotaiką ir būseną. 

Kodėl muzika skamba harmoningai? Kodėl kai kurie garsai ramina, o kiti sukuria įtampą?

Muzikos harmonija nėra vien kultūros ar skonio klausimas. Ji turi ir fizikinį pagrindą. Kai vibruoja styga ar oras, kartu su pagrindiniu garsu atsiranda visa papildomų virpesių seka – vadinamosios harmonikos. Kai šių virpesių dažniai susiję paprastais santykiais – pavyzdžiui 2:1, 3:2 ar 4:3, garsai lengvai susiderina ir mūsų ausis juos suvokia kaip stabilumą bei ramybę. Tačiau kai santykiai tampa sudėtingesni, virpesiai ima tarsi „trukdyti“ vienas kitam – atsiranda nestabilumo jausmas. Tuomet atsiranda ir įtampos pojūtis.

Kompozitoriai šių principų laikosi kurdami muziką. Ramybę dažnai kuria paprasti intervalai, lėtesnis ritmas ir ilgesnės pauzės. Įtampą – artimi ar disonuojantys garsai, netikėti harmonijos poslinkiai, kylanti melodija ar tankėjantis ritmas. Kai ši įtampa vėliau išsprendžiama ir muzika sugrįžta į stabilesnį sąskambį, klausytojas dažnai patiria savotišką emocinį atodūsį.

Įdomu tai, kad klausydamiesi muzikos mes ne tik girdime šiuos pokyčius. Kūnas linkęs su jais sinchronizuotis. Kvėpavimas, širdies ritmas, net nervų sistemos aktyvumas gali pradėti sekti muzikos tempą ir dinamiką. Todėl muzika gali sukelti džiaugsmą, liūdesį ar dramatizmo jausmą – mes tarsi trumpam įžengiame į jos kuriamą ritmą ir emocinę būseną.

Šią natūralią garsų tvarką žmonės pastebėjo labai seniai. Dar senovės Graikijoje Pitagoras tyrinėjo stygų virpesius ir pastebėjo, kad harmoningiausi intervalai atitinka paprastus skaičių santykius. Tačiau tik daug vėliau šios idėjos tapo visos Vakarų muzikos pagrindu.

XVIII amžiuje J. S. Bachas savo kūrinių rinkinyje „Gerai temperuotas klavyras“ parodė, kad muzika gali skambėti harmoningai visose tonacijose. Tam instrumentai derinami taip, kad garsų santykiai būtų šiek tiek suvienodinti. Matematiškai tai nėra tobula, tačiau būtent toks kompromisas leidžia muzikai laisvai judėti tarp tonacijų ir išlaikyti harmoniją. Prisimindamas, kaip sesė grodavo J. S. Bacho preliudus ar fugas, kartais pagalvoju, kad šie paprasti santykiai tarp garsų yra ne tik muzikos, bet ir pačios gyvybės pagrindas. 

Panašu, kad gamta dažnai veikia panašiu principu. Galbūt todėl tie patys santykių ir rezonanso principai, kurie kuria muzikos harmoniją, aptinkami ir gyvo kūno fiziologijoje. Tai - gyvybės harmonija.

Gyvi organizmai taip pat neveikia viename idealiame taške ar linijoje. Fiziologinės sistemos nuolat svyruoja tam tikrame reguliaciniame diapazone, kuriame palaikoma funkcinė pusiausvyra. Kvėpavimas, širdies ritmas, kraujospūdis ar nervų sistemos aktyvumas niekada nėra visiškai pastovūs. Būtent šis kintamumas ar variabilumas leidžia organizmui prisitaikyti prie aplinkos ir išlaikyti gyvybę.

Šiuolaikinė fiziologija vis dažniau kalba apie organizmą kaip apie daugelio tarpusavyje susietų ritmų sistemą. Širdies dūžiai, kvėpavimas, kraujagyslių tonusas, nervų sistemos aktyvumo bangos – visa tai sudaro sudėtingą biologinių osciliacijų tinklą. Šie ritmai nuolat sąveikauja: kartais sustiprėja, kartais susilpnėja, kartais susiderina vienas su kitu.

Kvėpavimas šioje sistemoje užima ypatingą vietą. Jis yra ir autonominis, ir iš dalies valingas procesas. Keičiantis kvėpavimui kinta širdies ritmas, intratorakalinis slėgis, kraujospūdis ir autonominės nervų sistemos aktyvumas. Todėl kvėpavimo ritmas dažnai tampa vienu iš pagrindinių organizmo ritmų, aplink kurį organizuojasi kiti fiziologiniai procesai.

Sveika reguliacinė sistema pasižymi ne vien stabilumu, bet ir lankstumu. Kvėpavimas gali pagreitėti fizinio krūvio ar emocinės įtampos metu. O gilioje ramybėje – sulėtėti. Kartais jis gali siekti dvidešimt ar daugiau ciklų per minutę, o ramybės būsenoje spontaniškai sulėtėti iki keturių, dviejų ar net vieno.

Svarbiausia čia nėra konkretus skaičius. Svarbiausia – gebėjimas judėti šiame diapazone ir grįžti į pusiausvyrą.

Kai sistema praranda šį lankstumą, ji tampa rigidiška. Kai variacijos tampa chaotiškos – sistema praranda stabilumą. Gyvybė paprastai egzistuoja tarp šių dviejų kraštutinumų.

Čia atsiranda dar viena įdomi paralelė su muzika. Kai melodija pakyla oktava aukščiau, mes vis dar atpažįstame tą pačią natą, tačiau jos skambesys tampa intensyvesnis. Struktūra išlieka ta pati, bet keičiasi energija ir emocinis fonas. Muzikoje tai dažnai sukuria dramatizmo ar kulminacijos pojūtį.

Gyvame organizme kartais vyksta panašūs perėjimai. Sistema gali pereiti į kitą aktyvumo lygį – tarsi į kitą registrą – neprarasdama savo vidinės struktūros. Kvėpavimas pagreitėja, širdis plaka greičiau, raumenų tonusas padidėja.

Kartais sistema sugeba grįžti į ramesnę būseną. Kartais – ne.

Tuomet imame gyventi padidinto aktyvumo sąlygomis – savotiško nuolatinio dramatizmo režime, kuriame įtampa tampa fonu, o ramybė – seniai pamiršta būsena. Kūnas vis dar veikia, tačiau jo ritmai jau nebeharmoningi.

Tačiau sveika sistema nėra ta, kuri visada išlieka rami. 

Sveika sistema yra ta, kuri gali pakilti ir nusileisti, aktyvuotis ir nurimti. 

Todėl gyvybė nėra vien tobula ramybė – kaip ir muzikoje, pauzė. 

Ji labiau primena muzikos harmoniją – ritmų ir santykių darną, kuri nuolat kinta, bet nepraranda savo gyvybingumo.

Ir galbūt būtent ši kintanti harmonija leidžia gyvybei atlikti savo paprasčiausią ir kartu sudėtingiausią funkciją - būti gyvai.