SAVIREGULIACIJA – BIOLOGIJA IR SIMBOLIAI

Žmogaus nervų sistema veikia dviem režimais: valingu (somatiniu) ir nevalingu (autonominiu). Vienas leidžia veikti. Kitas – palaiko gyvybę.

Kvėpavimas, širdies ritmas, virškinimas, kraujagyslių tonusas, audinių įtampa – tai procesai, kurie vyksta be mūsų sprendimo, bet tiesiogiai atspindi mūsų būseną. Autonominė nervų sistema nėra fonas – ji yra pagrindas.

Ji filogenetiškai senesnė už valingą kontrolę ir bendresnė visai gyvybei. Gal todėl kitas autonominės nervų sistemos pavadinimas yra vegetacinė nervų sistema. Jos reguliacijos principai – ritmas, tonusas, adaptacija, reakcija į aplinką – būdingi ne tik žmogui ar gyvūnams, bet ir augalams. Tai ta pati biologinė logika, tik skirtingos išraiškos.

Neseniai girdėjau gydytojų pokalbį laidoje, kuriame vienas jų sakė, kad „atlaidžiai žiūri“ į pacientų pasakojimus apie palengvėjimą apsikabinus medį. Suprantu tokį skepticizmą. Tačiau problema prasideda tada, kai tokie patyrimai automatiškai priskiriami simbolikai ar įsivaizdavimui.

Fiziologiškai žiūrint, kontaktas su medžiu, žeme ar vandeniu nėra mistinis veiksmas. Tai jutiminė ir vegetacinė sąveika - savireguliacija, keičianti nervų sistemos tonusą. Autonominė nervų sistema reaguoja ne į paaiškinimus, o į sąlygas: atramą, stabilumą, temperatūrą, vibraciją, kvėpavimo ritmą.

Kaip kamertonas ne priverčia stygą skambėti, o leidžia jai susiderinti, taip ir gyva aplinka veikia per rezonansą, o ne per pastangą. Tai nėra „energijų mainai“ – tai aferentiniai signalai, keičiantys autonominį balansą.

Kai žmogus sako, kad jam palengvėjo, tai nebūtinai interpretacija. Tai gali būti parasimpatinės reguliacijos sustiprėjimas, kvėpavimo sulėtėjimas, raumenų ir fascijų tonuso mažėjimas, vidinių slėgių persiskirstymas. Tai – pamatuojami fiziologiniai procesai. 

Iš klinikinės perspektyvos autonominės nervų sistemos veikla dažniausiai vertinama per netiesioginius požymius. Kvėpavimo ritmas ir gylis, audinių tonusas, širdies ritmo variabilumas, atsistatymo greitis po fizinės ar emocinės apkrovos atspindi bendrą reguliacijos būklę. Praktikoje matyti, kad autonominė sistema jautriausiai reaguoja ne į pastangas ar instrukcijas, o į sąlygų pasikeitimą – ypač tada, kai sumažėja kontrolės poreikis ir atsiranda ritminis, stabilus jutiminis fonas. 

Autonominė nervų sistema veikia tyliai. Ji nesiginčija ir neįrodinėja. Ji tiesiog keičia būseną.

Galbūt svarbiausia, ką verta prisiminti: žmogus nėra vien tik veikianti ir kontroliuojanti būtybė. Jis yra savireguliuojantis biologinis organizmas, kuriam dažnai reikia ne daugiau pastangos, o tinkamų sąlygų.

Tai biologija, kurią kartais pamirštame.