Žilvinas Kasteckas
Gydytojas  Osteopatas

Ne visada organizmui reikia dar vieno poveikio ar technikos. Kartais svarbiau, ar jis geba sumažinti aktyvumą, keisti būseną ir atsistatyti, kai poreikis mobilizacijai jau praėjo.

Mes mokomės būti pasiruošę tam, kad geriau prisitaikytume. Tačiau kas nutinka, kai pasirengimas nustoja būti epizodinis ir tampa ilgalaike būsena? Apie sąlyginius refleksus, anticipaciją, kvėpavimą ir reguliacinę talpą.

Sveika širdis niekada neplaka visiškai vienodai. Širdies ritmo variabilumas (HRV) atspindi ne tik širdies darbą, bet ir organizmo gebėjimą prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų. Ką šis rodiklis gali pasakyti apie autoreguliaciją, kvėpavimą ir bendrą organizmo būseną?

Kvėpavimas atrodo paprastas. Įkvepiame. Iškvepiame. Tačiau tarp šių dviejų judesių yra dar kažkas — pauzė.

Fiziologija nuolat primena paprastą, bet nepatogią tiesą: kūnas nėra atskirų dalių suma. Tai santykių visuma, kurioje nervų, hormonų, kvėpavimo, kraujotakos ir audinių mechanika veikia kartu. Todėl klinikinis klausimas dažnai nėra tik apie tai, ką dar daryti, bet ir apie tai, ko nedaryti. Kartais svarbiausias pokytis įvyksta ne per aktyvų įsikišimą, o per leidimą organizmui grįžti prie savo reguliacinių gebėjimų.

Savireguliacija – tai biologinis procesas, paremtas autonominės nervų sistemos veikla. Apie ritmą, tonusą, sąlygas ir kūno gebėjimą reguliuotis.