SĄLYGINIAI REFLEKSAI: BŪSENA „VISADA PASIRUOŠĘS“
Kaip išmoktas pasirengimas tampa mūsų fiziologija
Kai paliečiame ką nors labai karšto ir ranka beveik savaime atsitraukia, sprendimo ilgai nesvarstome. Organizmas turi daugybę tokių iš anksto suformuotų atsako mechanizmų. Jie vadinami nesąlyginiais refleksais – įgimtais automatiniais atsakais į tam tikrą biologinę reikšmę turintį stimulą.
Vieni jų pirmiausia pasireiškia judesiu ir somatinės nervų sistemos veikla, kiti – autonominėmis reakcijomis. Keičiasi vyzdžio dydis, seilėtekis, širdies darbas, kraujagyslių tonusas ar kvėpavimas. O sudėtingesnėse situacijose vienu metu gali dalyvauti centrinė nervų sistema, somatinė ir autonominė reguliacija.
Tačiau nervų sistema turi dar vieną ypatingą savybę – ji mokosi.
Signalas, kuris iš pradžių organizmui nieko ypatingo nereiškė, gali įgyti reikšmę, jeigu pakankamai kartų pasirodo kartu su tuo, kas svarbu. Tuomet pats signalas pradeda sukelti išmoktą atsaką. Istoriškai tai vadinta sąlyginiu refleksu, o šiandien dažniau kalbama apie klasikinį, arba Pavlovo, sąlygojimą (classical/Pavlovian conditioning) ir sąlygotą atsaką (conditioned response).
Ir čia atsiranda garsusis Pavlovo šuo. Maistas natūraliai sukelia seilėtekį. Tačiau prieš maistą pradėjus kartoti signalą, po kurio laiko vien jo pakakdavo, kad prasidėtų seilėtekis – šuns organizmas jau ruošėsi dar nepasirodžiusiam maistui.
Iš pirmo žvilgsnio – paprastas eksperimentas. Tačiau įdomiausia jame gal net ne tai, kad šuo išmoko susieti signalą su maistu. Įdomiau tai, ką išmoko jo organizmas. Pasikeitė ne šuns nuomonė apie signalą. Pasikeitė jo fiziologinis atsakas. Čia susitinka sąlyginiai refleksai ir būsena.
Nervų sistema turi vieną ypatingą savybę – ji mokosi.
Ir pasirodo, išmokti galima gerokai daugiau nei seilėtekį. Eksperimentuose su žmonėmis nustatyta, kad susiejus specifinį skonį su imuninę sistemą veikiančiu vaistu, vėliau vien anksčiau su vaistu sieto skonio pakartojimas gali sukelti išmatuojamus imuninės funkcijos pokyčius.
Tai verčia į Pavlovo istoriją pažvelgti plačiau. Organizmas ne tik analizuoja ir reaguoja. Jis išmoksta atsaką. O atsakas turi kūną.
Sąlyginiai refleksai, būsena ir stimulai
Žmogaus gyvenime viskas, žinoma, daug sudėtingiau. Mums stimulu gali būti telefono garsas, elektroninis laiškas, artėjantis susitikimas, laikrodis ar tam tikras žmogaus balso tonas. Tačiau kartais išorinio signalo apskritai nereikia – užtenka prisiminimo, minties apie rytojų ar paprasto vidinio „reikia“.
Žmogaus smegenys geba apibendrinti išmoktą reikšmę – generalizuoti ją į kitus panašius, o kartais net konceptualiai ar simboliškai susijusius signalus. Todėl ilgainiui nebereikia to paties signalo. Užtenka kažko, kas jį primena.
Kartais užtenka minties. Ir organizmas jau pradeda ruoštis.
Pasirengimas prasideda anksčiau nei veiksmas
Mes dažnai galvojame, kad organizmas pirmiausia susiduria su situacija, o tada į ją reaguoja. Tačiau fiziologija veikia ir kita kryptimi.
Smegenys nuolat vertina išorinę bei vidinę aplinką, ankstesnę patirtį ir tai, ko gali prireikti po akimirkos. Allostazės (allostasis) koncepcijoje svarbi vieta tenka prognozuojamajai reguliacijai – predictive regulation. Organizmas nelaukia, kol poreikis jau atsiras. Jis gali pradėti ruoštis iš anksto.
Tai nėra problema. Priešingai – tai vienas svarbiausių mūsų gebėjimo prisitaikyti mechanizmų.
Čia verta prisiminti ir žodį anticipacija. Jis kilęs iš lotyniško anticipare – užbėgti į priekį, numatyti iš anksto. Fiziologijoje anticipacija reiškia, kad organizmas gali pradėti keistis dar iki įvykstant laukiamam veiksmui ar situacijai.
Pažiūrėkime į katę prieš šuolį. Ji dar nešoka, tačiau jau pasikeitė jos žvilgsnis, kūno padėtis, atramos, raumenų tonusas ir dėmesys. Visas organizmas jau pasiruošė tam, kas galbūt įvyks po kelių sekundžių. Ji – pasiruošusi (ready).
Motorinės kontrolės fiziologijoje toks pasirengimas nėra vien metafora. Dar iki prasidedant valingam judesiui gali atsirasti anticipaciniai postūriniai prisitaikymai (anticipatory postural adjustments, APA) – iš anksto organizuojama raumenų aktyvacija, padedanti kūnui pasirengti būsimam judesiui ar numatomam mechaniniam pokyčiui.
Todėl pasirengimas nėra tik mintis apie būsimą veiksmą. Pasirengimas jau yra fiziologinis įvykis. Katė pasiruošia, pašoka, o gal nusprendžia nešokti. Ir po kurio laiko jos būsena pasikeičia.
Žmogus turi dar vieną nepaprastą gebėjimą. Jis gali nešokti ir vis tiek likti pasiruošęs šuoliui.
Kai pasirengimas nustoja būti epizodinis
Būti pasiruošusiam mokomės nuo mažens: susikaupk ir pasistenk, pasitempk ir nepamiršk, numatyk ir kontroliuok, būk atsakingas.
Vėliau atsiranda kiti žodžiai – būk efektyvus, produktyvus ir aktyvus, planuok, pasiek ir neatsilik.
Ir tam tikrą laiką visa tai mums padeda. Pasirengimas padėjo per egzaminą, leido greičiau atlikti darbą ir apsisaugoti nuo klaidos, išvengti nemalonios situacijos, padėjo būti įvertintam ar pasiekti rezultatą.
Todėl organizmas mokosi. Iš pradžių mes sąmoningai pasirenkame atsaką. Psichologijoje tai artima į tikslą nukreiptai – goal-directed – kontrolei. Tačiau kartojamas elgesys gali tapti vis labiau automatizuotas ir priklausomas nuo situacijos signalų bei įpročių sistemų, kuriose svarbios kortikostriatalinės grandinės.
Paprasčiau tariant: iš pradžių mes pasirenkame atsaką. Vėliau atsakas gali pradėti rinktis už mus.
Ir čia kyla dar vienas klausimas. O jeigu automatizuojasi ne tik pats elgesys, bet kartu ir pasirengimas jam?
Tuomet žmogui jau nebereikia sąmoningai galvoti, kad reikia susikaupti, kontroliuoti save, būti budriam ar pasiruošusiam. Tai, kas anksčiau buvo sąmoningai inicijuojama, gali tapti pažįstama ir savaime įsijungiančia pasirengimo būsena. Kūnas jau žino.
Kūnas, kuris tebėra pasiruošęs
Kartais žmogus sako: „Bet aš nejaučiu jokios įtampos.“ Ir tai gali būti visiškai suprantama. Jis iš tiesų gali nesijausti įsitempęs ir to nebeatpažinti.
Tačiau ar tą patį pasakytų jo kvėpavimas, raumenys, laikysena, širdies ritmo kaita? Ar lengva jam tiesiog sustoti ir nieko nedaryti?
Pasirengimas veiksmui nėra vienos nervų sistemos dalies darbas. Jame gali dalyvauti centrinė nervų sistema, somatomotorinė kontrolė, autonominė reguliacija, kvėpavimas, kardiovaskulinė sistema ir dėmesys. Todėl keistis gali ne vien raumenų tonusas.
Gali keistis kvėpavimo dažnis, gylis ir jo variabilumas. Gali būti labiau fiksuojama krūtinės ląsta ar pilvo siena, keistis laikysena, žandikaulio ar pečių tonusas. Į psichologinę ir fiziologinę apkrovą reaguoja širdies ritmas bei jo variabilumas, kraujagyslių tonusas ir kiti autonominės reguliacijos rodikliai.
Tačiau nė vienas iš jų atskirai nėra specifinis „pasirengimo testas“. Svarbesnė gali būti jų visuma ir tai, kaip jie keičiasi laike.
Man ypač įdomus kvėpavimas. Jis yra savotiškoje riboje tarp valingos ir automatinės reguliacijos. Mes galime kvėpuoti sąmoningai, tačiau didžiąją gyvenimo dalį kvėpuojame apie tai negalvodami. Galime kvėpavimą keisti valingai, bet kartu jis nuolat derinamas prie metabolinių, mechaninių, autonominių ir elgesio poreikių.
Todėl kvėpavimas kartais tampa langu, pro kurį galima pamatyti, kiek organizmas tebėra pasirengęs veiksmui. Ne todėl, kad egzistuotų vienas „teisingas“ kvėpavimo būdas. Priešingai – gyvas kvėpavimas nuolat kinta. Jis pagreitėja ar sulėtėja, pagilėja ar tampa seklesnis, atsiranda atodūsis, kartais natūrali pauzė. Jis prisitaiko.
Todėl galbūt svarbesnis klausimas yra ne kaip žmogus kvėpuoja, o ar jo kvėpavimas dar gali laisvai keistis. Tas pats galioja ir kitoms sistemoms.
Ne rodiklis, o judėjimas tarp būsenų
Mums patinka skaičiai: pulsas 65, kvėpavimas 12 kartų per minutę, kraujospūdis 120/80, tam tikras HRV. Tačiau vienas skaičius apie gyvą sistemą kartais pasako stebėtinai mažai. Daug informatyviau stebėti, kas atsitinka, kai atsiranda poreikis, ir kas įvyksta, kai jis praeina. Ar pulsas gali pagreitėti ir vėl sulėtėti? Ar raumenų tonusas gali padidėti ir sumažėti? Ar kvėpavimas persitvarko? Ar dėmesys gali susiaurėti, kai reikia atlikti užduotį, ir vėliau vėl prasiplėsti? Ar po mobilizacijos organizmas randa kelią atgal?
Reguliacinė talpa – tai organizmo gebėjimas persitvarkyti pagal tai, ko tuo momentu iš tikrųjų reikia, ir neužstrigti vienoje būsenoje.
Šiuolaikinėje autonominės fiziologijos literatūroje svarbus ne vien ramybės rodiklis, bet ir reaktyvumas bei atsistatymas po apkrovos.
Čia atsiranda tai, ką vadinu reguliacine talpa. Man ji nėra gebėjimas nuolat būti ramybėje. Ir tikrai nėra kuo didesnis atsipalaidavimas.
Reguliacinė talpa – tai organizmo gebėjimas persitvarkyti pagal tai, ko tuo momentu iš tikrųjų reikia, ir neužstrigti vienoje būsenoje.
Todėl pasirengimo būsena pati savaime nėra problema. Ji reikalinga. Problema gali prasidėti tada, kai pasirengimas nustoja būti epizodinis ir ši naudinga organizmo būsena pradeda užimti vis daugiau fiziologinės erdvės.
Ilgai išliekanti pasirengimo būsena pati savaime dar nėra liga. Tačiau jei organizmas vis rečiau geba iš jos išeiti, tai gali keisti sąlygas, kuriomis veikia skirtingos fiziologinės sistemos. Vienam žmogui pirmiausia gali išryškėti miego ar kvėpavimo pokyčiai, kitam – širdies ir kraujagyslių, virškinimo ar raumenų sistemos sutrikimai, dar kitam – pasikeisti emocinė savijauta. Kur ir kaip tai pasireikš, priklauso nuo individualios fiziologijos, ankstesnės patirties, pažeidžiamumo ir daugelio kitų veiksnių.
Mes mokomės būti pasiruošę tam, kad geriau prisitaikytume. Tačiau pernelyg gerai išmoktas pasirengimas pats gali pradėti riboti gebėjimą prisitaikyti.
Galima trumpam patikrinti
Tiesiog pagalvokite apie rytojaus darbą, kurio nenorėtumėte pamiršti, svarbų susitikimą ar neišspręstą klausimą. Nieko nedarykite. Tik pagalvokite ir kelias sekundes pastebėkite, kas įvyko.
Ar liko toks pats kvėpavimas, žvilgsnis, žandikaulis? O pilvas, pečiai? Gal niekas nepasikeitė? O gal kūnas vos pastebimai jau pasislinko į tai, kas dar net neprasidėjo, o gal jis ten jau buvo?
Veiksmo dar nėra. Pasirengimas jau gali būti prasidėjęs.
Ir čia atsiranda dar viena įdomi pusė. Signalu gali tapti ne tik išorinis pasaulis ar mūsų mintis. Juo gali tapti ir pats kūnas – širdies plakimas, pakitęs kvėpavimas, spaudimas krūtinėje ar įtampa pilve.
Vidinių kūno signalų suvokimas vadinamas interocepcija (interoception), o eksperimentinėje literatūroje nagrinėjamas ir interoceptinis sąlygojimas (interoceptive conditioning) – mokymosi procesai, kuriuose vidiniai kūno signalai patys įgyja reikšmę.
Taip gali susidaryti savotiška kilpa: aplinka ar mintis pakeičia kūną, kūno pokytis tampa nauju signalu, o šis gali inicijuoti dar didesnį pasirengimą.
Po kurio laiko gali būti sunku suprasti, kur viskas prasidėjo.
O kaip išmokstama nebesiruošti?
Jeigu organizmas gali išmokti pasirengimo, kyla natūralūs klausimai – ar jis gali išmokti ir to, kad pasirengimo nebereikia? Kaip tai atpažinti? Ir kaip pakeisti?
Mokymosi tyrimuose vartojamos extinction learning ir safety learning sąvokos. Jos apibūdina procesus, kai anksčiau reikšmingas signalas palaipsniui praranda savo ankstesnę reikšmę arba organizmas išmoksta, kad dabartinėje situacijoje to paties atsako jau nebereikia.
Svarbu tai, kad senasis atsakas nebūtinai tiesiog ištrinamas. Tam tikromis aplinkybėmis jis gali vėl pasirodyti. Todėl gal ir nereikia kovoti su tuo, ką organizmas kažkada išmoko. Greičiausiai buvo priežastis, kodėl toks pasirengimas atsirado ir ilgą laiką buvo naudingas.
Gal svarbiau, kad atsirastų kita patirtis. Patirtis, jog šią akimirką galima mažiau laikyti, mažiau numatyti, mažiau ruoštis – ir nieko blogo dėl to neįvyksta.
Tuomet organizmas gauna naujos informacijos. Tai, ko jis tikėjosi, neįvyksta. Mokymosi teorijoje toks neatitikimas tarp laukto ir realaus rezultato vadinamas prognozės klaida (prediction error). Būtent toks neatitikimas gali tapti naujo mokymosi pradžia.
Prisiminti kelią
Kartais svarbu tiesiog sudaryti sąlygas ir leisti organizmui prisiminti kitą kelią.
Gal todėl svarbu ne tai, kaip žmogų „atpalaiduoti“. Atsipalaidavimas pats gali tapti dar viena užduotimi. Dar vienu „reikia“. Daug naudingiau pastebėti ir atpažinti, kiek organizmas tebėra pasirengęs veikti tada, kai veikti jau nebereikia: kas vyksta su kvėpavimu, raumenų tonusu, širdies ritmu ir dėmesiu, kai žmogui nebereikia nieko taisyti, atlikti ar kontroliuoti.
Kartais svarbu tiesiog sudaryti sąlygas ir leisti organizmui prisiminti kitą kelią.
Sakau „prisiminti“ ne todėl, kad egzistuotų viena teisinga ar „bazinė“ būsena, į kurią visus reikėtų sugrąžinti. Gyva fiziologija tokia nėra. Ji juda, prisitaiko ir keičiasi. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie reguliacinės laisvės sugrįžimą – didesnę galimybę būti aktyviam, kai aktyvumo reikia, ir nebebūti pasirengusiam tada, kai tam nebėra priežasties.
Katė, nepašokusi, nelieka pasiruošusi šuoliui visą dieną.
Mes galime. Galime gulėti lovoje ir ruoštis rytojaus susitikimui, valgyti vakarienę ir tuo pat metu kūnu jau būti rytojaus darbe. Galime ilsėtis ir vis tiek likti pasiruošę.
Todėl gal klausimas nėra vien tai, ar mokame susikaupti, mobilizuotis ir būti pasirengę. To mokėmės ilgai. Gal ne mažiau svarbus kitas klausimas.
Ar dar mokame nebūti pasiruošę?
Susijusios įžvalgos:
Literatūra:
Domjan M. Pavlovian conditioning: A functional perspective. Annu Rev Psychol. 2005;56:179-206. https://doi.org/10.1146/annurev.psych.55.090902.141409
Goebel MU, Trebst AE, Steiner J, et al. Behavioral conditioning of immunosuppression is possible in humans. FASEB J. 2002;16(14):1869-1873. https://doi.org/10.1096/fj.02-0389com
Dunsmoor JE, Murphy GL. Categories, concepts, and conditioning: How humans generalize fear. Trends Cogn Sci. 2015;19(2):73-77. https://doi.org/10.1016/j.tics.2014.12.003
Sterling P. Allostasis: A model of predictive regulation. Physiol Behav. 2012;106(1):5-15. https://doi.org/10.1016/j.physbeh.2011.06.004
Massion J. Movement, posture and equilibrium: Interaction and coordination. Prog Neurobiol. 1992;38(1):35-56. https://doi.org/10.1016/0301-0082(92)90034-C
Dolan RJ, Dayan P. Goals and habits in the brain. Neuron. 2013;80(2):312-325. https://doi.org/10.1016/j.neuron.2013.09.007
Urfy MZ, Suarez JI. Breathing and the nervous system. Handb Clin Neurol. 2014;119:241-250. https://doi.org/10.1016/B978-0-7020-4086-3.00017-5
Quadt L, Critchley HD, Garfinkel SN. The neurobiology of interoception in health and disease. Ann N Y Acad Sci. 2018;1428(1):112-128. https://doi.org/10.1111/nyas.13915
Van Diest I. Interoception, conditioning, and fear: The panic threesome. Psychophysiology. 2019;56(8):e13421. https://doi.org/10.1111/psyp.13421
Bouton ME. Context and behavioral processes in extinction. Learn Mem. 2004;11(5):485-494. https://doi.org/10.1101/lm.78804
Laing PAF, Harrison BJ. Safety learning and the Pavlovian conditioned inhibition of fear in humans: Current state and future directions. Neurosci Biobehav Rev. 2021;127:659-674. https://doi.org/10.1016/j.neubiorev.2021.05.014
Holland PC, Schiffino FL. Mini-review: Prediction errors, attention and associative learning. Neurobiol Learn Mem. 2016;131:207-215. https://doi.org/10.1016/j.nlm.2016.02.014
Roddick CM, Seo YS, Barkovich SL, Forrester L, Chen FS. Cardiac vagal recovery following acute psychological stress in human adults: A scoping review. Neurosci Biobehav Rev. 2025;176:106268. https://doi.org/10.1016/j.neubiorev.2025.106268
Comments