Žilvinas Kasteckas
Gydytojas  Osteopatas

Fiziologija nuolat primena paprastą, bet nepatogią tiesą: kūnas nėra atskirų dalių suma. Tai santykių visuma, kurioje nervų, hormonų, kvėpavimo, kraujotakos ir audinių mechanika veikia kartu. Todėl klinikinis klausimas dažnai nėra tik apie tai, ką dar daryti, bet ir apie tai, ko nedaryti. Kartais svarbiausias pokytis įvyksta ne per aktyvų įsikišimą, o per leidimą organizmui grįžti prie savo reguliacinių gebėjimų.

Savireguliacija – tai biologinis procesas, paremtas autonominės nervų sistemos veikla. Apie ritmą, tonusą, sąlygas ir kūno gebėjimą reguliuotis.

Jei nekliudome, naujagimis intuityviai geba žaisti tonusu – trumpam patekti į hipertonusą ir vėl jį atleisti, neužgoždamas kvėpavimo, širdies ritmo, virškinimo ar kitų organizmo ritmų. O mes, ilgainiui apsigyvenę tonuse, jo nebeatpažįstame. Hipertonusas tampa savaime suprantama ir lyg normalia gyvenimo dalimi.