KAI KONTROLĖ NEREIKALINGA

Mes dažnai ieškome, ką kūne reikėtų paveikti, pataisyti ar patobulinti. Kaip kvėpuoti, ką atpalaiduoti, ką sustiprinti ar stimuliuoti, kiek kartų ir kaip dažnai tai kartoti. Toks mąstymas suprantamas: jei yra problema, atrodo, turi būti ir veiksmas, kuris ją ištaisys.

Tačiau gyvas organizmas nėra mechanizmas, kuriame paspaudus tinkamą mygtuką visada gauname tą patį rezultatą. Tas pats pratimas, kvėpavimo būdas ar kitas poveikis vieną dieną gali padėti, kitą – beveik nieko nepakeisti, o kartais net padidinti tai, ką bandome sumažinti. Nes atsaką lemia ne tik tai, ką darome, bet ir tai, kokioje fiziologinėje būsenoje tuo metu yra visas organizmas.

Gal todėl vietoje klausimo ar žmogus atsipalaidavęs, man vis dažniau norisi klausti kitaip: ar organizmas geba sumažinti aktyvumą, kai jo nebereikia?

Ar raumenų aktyvumas gali sumažėti, kai poreikis tam praeina? Ar kvėpavimas gali laisvai kisti - keisti ritmą, gilumą, įsileisti pauzę ar atodūsį? Ar po krūvio pasikeičia širdies ritmas, kraujotaka ir kvėpavimas, ir kaip greitai bei kokiu būdu jie atsistato? Ar sistema pereina iš vienos būsenos į kitą be nuolatinio spaudimo ir kontrolės? 

Čia jau kalbame ne apie atsipalaidavimą. Kalbame apie gebėjimą keisti fiziologinę būseną pagal poreikį. Gal tai ir yra viena svarbiausių gyvos sistemos savybių - būti dinamiška. Ir tai svarbu ne tik suprasti. Savo darbe matau, kad žmogui būtina patirti būseną, kurioje nereikalingas aktyvumas sumažėja, o sistema gali laisviau persitvarkyti. Ir tai galima pajausti - tuomet dažnai tiesiog atlėgsta ar palengvėja. 

Būti dinamiška - tai ne visada būti ramybėje, ne pasiekti kuo didesnį širdies ritmo variabilumą ar kuo lėčiau kvėpuoti, o turėti pakankamai laisvės mobilizuotis, kai reikia, ir nebetęsti mobilizacijos, kai poreikis praėjo. 

Todėl kartais dar vienas pratimas, technika ar bandymas save paveikti nėra tai, ko kūnui labiausiai trūksta. Kartais klausimas visai kitas: kas palaiko aktyvumą tada, kai jo jau nebereikia? 

Ir gal tada užduotis nėra dar kartą paspausti akceleratorių, o pastebėti, kad koja nuo jo gal taip ir neatsitraukė.