KVĖPAVIMO VALDYMAS IR AUTOREGULIACIJA

Vis dažniau sulaukiu klausimo – tai kaip reikia kvėpuoti? Kas yra kvėpavimo valdymas?

Klausimas paprastas. Ir visai suprantamas. Aplink gausu patarimų, metodikų ir autoritetų. Vieni rekomenduoja ilginti iškvėpimą, kiti siūlo kvėpuoti tam tikru ritmu, treti ragina kvėpuoti dar kitaip. Knygose, seminaruose ir socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę receptų, kaip kvėpuoti teisingai.

Dažniausiai į tokį klausimą atsakau kitu klausimu: O kaip manote, kas geriausiai žino, koks turėtų būti jūsų kitas kvėpavimo ciklas – jūs, kvėpavimo mokytojas, knygos autorius ar pats organizmas?

Paprastai po šio klausimo trumpam stoja tyla. 

Ar apskritai gali egzistuoti vienas kvėpavimo būdas, tinkantis visiems žmonėms, visose situacijose ir visais gyvenimo etapais. Tai, kas šiandien padeda vienam žmogui, rytoj gali būti visai netinkama net jam pačiam. Tai, kas tinka ramiai sėdint miške, gali netikti po fizinio krūvio, bemiegės nakties ar emocinės įtampos.

Problema prasideda tada, kai metodiką supainiojame su organizmo gebėjimu reguliuotis.

Būtent todėl įvairios kvėpavimo metodikos man kartais primena sustojusį laikrodį. Sustojęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką. Tačiau vien todėl nelaikome jo veikiančiu.

Panašiai gali būti ir su kvėpavimo metodikomis. Tam tikru metu jos gali būti labai naudingos. Kaip įrankis sustoti, nurimti, geriau pajusti savo kūną ar susigrąžinti dėmesį į save. Tačiau iš to dar neseka, kad atrastas universalus kvėpavimo ritmas, tinkantis visiems žmonėms visose situacijose.

Problema prasideda tada, kai metodiką supainiojame su organizmo gebėjimu reguliuotis. Gyvame organizme tai, kas tiko vakar, nebūtinai tiks šiandien. Tai, kas tiko vienam žmogui, nebūtinai tiks kitam. Gyvybė nėra formulė. Ji nuolat keičiasi, prisitaiko ir ieško naujos pusiausvyros.

Todėl man visada atrodo įdomu, kad žmonės dažnai klausia, kaip reikia kvėpuoti, tačiau daug rečiau klausia, kodėl apskritai atsirado poreikis kvėpavimą valdyti. 

Kas pasikeitė?

Kodėl organizmui prireikė pagalbos atliekant funkciją, kuri milijonus metų vyko be mūsų sąmoningo įsikišimo? Galbūt problema nėra netinkamas kvėpavimo metodas. Galbūt problema yra būsena, kurioje atsidūrė organizmas. 

Tokia būsena nebūtinai reiškia ligą. Kartais tai tiesiog ilgai besitęsianti įtampa, nuovargis, skubėjimas, nuolatinis pasirengimas veikti ar prisitaikyti. Organizmas prie to prisiderina. Keičiasi raumenų tonusas, dėmesys, miegas, kvėpavimas. Po kurio laiko tai pradeda atrodyti normalu, nes prie to priprantame.

Šiandien jau žinome, kad gyvos sistemos veikia ne pagal nekintančius algoritmus, o pagal prisitaikymo principą. Širdies ritmas nuolat keičiasi. Kraujospūdis kinta. Hormonų veikla varijuoja. Kvėpavimas taip pat pastoviai prisitaiko prie besikeičiančių organizmo poreikių.

Gero kvėpavimo požymis nėra reguliarus ritmas, dažnis ar įkvėpimo ir iškvėpimo proporcija. Galbūt svarbesnis požymis yra organizmo gebėjimas tą ritmą keisti.

Fiziologijoje šis gebėjimas keistis vadinamas variabilumu. Kuo sistema gyvesnė ir lankstesnė, tuo geriau ji geba prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Todėl gero kvėpavimo požymis nėra reguliarus ritmas, dažnis ar įkvėpimo ir iškvėpimo proporcija. Kartais kaip tik priešingai – nuolat vienodas, monotoniškas ir paviršutiniškas kvėpavimas gali rodyti, kad organizmas prarado dalį savo lankstumo. Gyvas kvėpavimas natūraliai keičiasi dienos eigoje. Kinta jo gylis, ritmas, pauzės tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Atsiranda atodūsiai, žiovulys, spontaniškai pailgėję iškvėpimai. Tai dažnai yra ženklai, kad organizmas vis dar geba prisitaikyti ir reguliuotis. Vienas iš būdų tai pastebėti – ne bandyti pakeisti kvėpavimą, o kurį laiką jį stebėti. Ar jis geba keistis? Ar atsiranda spontaniški atodūsiai, natūralios pauzės, keičiasi proporcijos? O gal ilgą laiką kvėpavimas išlieka vienodai paviršutiniškas ir monotoniškas? Kvėpavimas yra vienas seniausių organizmo reguliacijos mechanizmų. Jis atsirado gerokai anksčiau, nei išmokome jį analizuoti, aiškinti ir bandyti kontroliuoti.

Kartais žmogus ateina ieškodamas naujo metodo ar technikos. Tačiau neretai organizmui tuo metu labiau reikia ne naujos technikos, o mažiau trukdžių. Mažiau nuolatinės kontrolės. Mažiau įtampos. Mažiau bandymų pataisyti tai, kas vis dar bando prisitaikyti. 

Tuomet dažnai įvyksta įdomus dalykas. Kvėpavimas pradeda keistis savaime. Atsiranda gilesnis atodūsis. Žiovulys. Natūraliai pailgėjęs iškvėpimas. Kartais žmogus pirmą kartą po ilgo laiko pajunta, kad palengvėjo. Ne todėl, kad kažkas nurodė organizmui, kaip kvėpuoti. O todėl, kad jam buvo leista reguliuotis pačiam.

Todėl šiandien, išgirdęs klausimą „kaip reikia kvėpuoti?“, vis dažniau pagalvoju, kad galbūt svarbesnis yra kitas klausimas: Kas trukdo organizmui kvėpuoti taip, kaip jam šiuo metu reikia? Nes kartais didžiausias pokytis prasideda ne tada, kai išmokstame naują kvėpavimo techniką, o tada, kai organizmui nebereikia nuolat taikytis prie to, kas jį varžo.