VEIKIMO PARADOKSAI

Informacinėje ir socialinėje erdvėje viskas alsuoja veikimu. „Daryk!“, „Pasiruošk!“, „Kovok!“, „Imkis!“ – tai komandos, kartojamos beveik kaip maldos. Jei to nepadarysi – pavėluosi, atsiliksi, susirgsi, numirsi, išnyksi. Veikimas tapo ne tik vertybe, bet ir baime – jei neveiki, galbūt tu jau ir neegzistuoji?

Ši įtampa persmelkia net tas sritis, kurios turėtų veikti priešingu ritmu. Net medicinoje – tiek tradicinėje, tiek holistinėje – vis dažniau akcentuojamas veiksmas: pratimai, korekcijos, metodai, protokolai, praktikos. Mokomės, ką daryti su savo stresu, kūnu, emocijomis, laikysena. Bet labai retai klausiame – o kada nedaryti? Kada sustoti, o ne tęsti? Kada įeiti į tylą, o ne dar vieną metodiką?

Ironiška, bet veikimas dažnai tampa būdu išvengti gilesnio susitikimo su savimi. Kažką padarę, mes lyg įtikiname save, kad pasistūmėjome pirmyn ar išsprendėme, tarsi tai nuramintų vidinį nerimą. Taip sukuriamas iliuzinis kontrolės jausmas: jei veikiu – vadinasi, valdau. Tačiau ar tikrai judame, ar tik sukamės uždarame rate, kaip dantračiai, kurie veda vis tuo pačiu ratu?

Taip lengvai pamirštame, kad sveikata – kaip ir pati gyvybė – egzistuoja tam tikrame ritme. Ji pulsuoja, banguoja, atsitraukia ir grįžta. Bet dantračiai sukasi tik viena kryptimi, ir jei jų nesustabdom, patys tampame jų dalimi.

Mūsų laikmetis įsimylėjo aktyvumą, veikimą ir judesį. Bet meilė be atsako greitai pavirsta išsekimu. Kultūroje, kurioje net poilsis dažnai turi tikslą būti produktyvesniu vėliau, veikimas tampa nebe natūraliu gyvenimo dalyku, o uždaru ciklu. Tačiau gyvenimas niekada nebuvo vien tik veiksmas. Jis visada gyvas savo ritme. Ar nepamiršome, kad būtis nėra vien tik veikimas, darbas, planai ir rezultatai?

Visa gamta gyvena tam tikru ritmu. Medis nežydi visą laiką. Bangos sukyla ir nurimsta. Mūsų širdis pulsuoja – ji susitraukia ir atsipalaiduoja. Kiekvienas kvėpavimo ciklas nėra paradoksas: tik iškvėpęs gali įkvėpti. Ir kuo giliau iškvepi, tuo giliau gali įkvėpti. Tik po atsipalaidavimo vėl gali įsitempti. Būtis ne tik juda – ji ir ilsisi.

Paradoksalu tai, kad veikdami bandome sustabdyti chaosą ar įtampą, bet būtent veiksmais juos ir kuriame. Veikimas be įsisąmoninimo tampa aklas ir kurčias. Tai tarsi kelionė nežinant, ko ir kur eini. Kartais reikia sustoti ne tik tam, kad pailsėtum, bet ir kad suprastum, kodėl ir kur keliauji. 

Psichologijoje žinoma: sąmonė negali veikti visais aspektais vienu metu. Yra momentai, kai aktyvios pažinimo sritys užleidžia vietą kitoms – intuityviai, asociatyviai, kūrybinei sąmonei. Ši veikla dažnai kyla ne iš darymo, o iš buvimo. Iš tylos. Iš vidinio klausymosi.

Neurofiziologijoje žinomas vadinamasis Default Mode Network – smegenų tinklas, kuris aktyvuojasi tada, kai nustojame sąmoningai ką nors veikti. Būtent tuo metu vyksta gilesnės įžvalgos, refleksija, kūrybiniai procesai. Tai smegenų „buvimo režimas“, kuris ypač svarbus mūsų tapatumo, atminties ir emocinio balanso suvokimui. Paradoksalu, bet iš tiesų mes geriausiai suprantame, kai neieškome supratimo per pastangas.

Filosofas Alan Watts sakė, kad gyvenimas nėra problema, kurią reikia spręsti – tai reiškinys, kurį reikia išgyventi. Tačiau mūsų kultūra dažnai nori spręsti net gyvenimą.

Tai ne raginimas nieko neveikti. Tai kvietimas prisiminti, kad gyvenimas paklūsta ritmui. Kad veikimas be buvimo – tai kaip įkvėpimas be iškvėpimo. Veikimas be tylos prilygsta muzikai be pauzių – triukšmui, bet tai jau ne muzika. Gal gimstame ne tiek veikti, o būti. Tik vėliau esame išmokomi, kad turime „kažką veikti ir kažkuo tapti“. Tačiau gal iš tikrųjų svarbiausia – prisiminti, kad jau esame.

Ne visada reikia dar vieno veiksmo. Kartais reikia nedaryti. Ne kaip pasyvumo formos, bet kaip tylaus žinojimo, kad tu ne dantratis. Tu – sąmonė. Ji pulsuoja, kai leidžiame jai. 

Paradoksai slypi tame, kad kai kurių dalykų nereikia daryti – juos reikia leisti. Apsilankymo metu, kai kūnas panyra į gilų neutralumą, o protas nurimsta, galite patirti būseną, kurioje buvimas tampa ne teorija, o išgyvenimu. Čia atsiranda vietos tylai, kuri gydo. Ir sąmonei, kuri nekontroliuoja – tik liudija.