APIE KĄ MANO PAGALBA?

Per daugelį metų vis dažniau pastebiu vieną gana įdomų dalyką: žmogus ne visada suvokia, kiek daug savo kūno jis nuolat pernelyg valdo ir kontroliuoja.

Kartais tai labai aiškiai matyti konsultacijos metu, man paėmus žmogaus koją ir lėtai ją judinant. Atrodytų, užduotis paprasta - nieko nedaryti ir leisti man ją judinti, sulenkti, ištiesti… Tačiau labai dažnai koja juda kartu su mano judesiu ne todėl, kad aš ją vienas judinu, o todėl, kad žmogus pats, dažniausiai to nė nepastebėdamas, vis dar dalyvauja veiksme ir lydi judesį. 

Su ranka šis dalyvavimas neretai sumažėja gana greitai. Su koja būna daug sunkiau. Gal tai ir suprantama - ant kojų stovime, jomis vaikštome, išlaikome pusiausvyrą, jų raumenų masė gerokai didesnė, o nuolatinė motorinė kontrolė per visą gyvenimą tampa tokia savaime suprantama, kad jos beveik nebejaučiame. Ir tai daug ką pasako apie raumenis ir jų įtaką bendrai mūsų fiziologinei būsenai. 

Kartais užtenka kelių akimirkų, kartais reikia gerokai daugiau laiko, kol žmogus nebepadeda judesiui, jo nebelydi, o tiesiog paleidžia. Ir kai tai įvyksta, pokytis dažnai juntamas labai aiškiai. Koja tampa laisva, judesys - lengvas, sumažėja aktyvus raumenų dalyvavimas, o kartu neretai keičiasi kvėpavimas, širdies ritmas, atsiranda gilesnis iškvėpimas, atodūsis, pauzė ar tiesiog pojūtis, kad kažkas viduje atlėgo. 

Man būtent tokie momentai ilgainiui tapo labai informatyvūs. Ne todėl, kad pats kojos atpalaidavimas būtų pagalbos tikslas. Tai tik vienas iš daugelio būdų, kaip konsultacijos metu gali atsiskleisti platesnis vaizdas: žmogaus organizmas gali ilgai palaikyti tam tikrą motorinę ir reguliacinę būseną net tada, kai konkrečiu momentu tam nebėra būtinybės.

Ir čia mano pagalba prasideda ne nuo bandymo tą būseną pakeisti jėga. Aš nebandau kūnui nurodyti, kaip jis turi jaustis, kaip turi kvėpuoti ar kiek turi atsipalaiduoti. Man svarbiau sukurti sąlygas, kuriose žmogus galėtų pats pastebėti, kad dalies to, ką jis iki šiol palaikė, galbūt nebereikia palaikyti. Tai subtilus, bet svarbus skirtumas.

Vienu atveju kažkas iš išorės bando žmogų pakeisti. Kitu – žmogui atsiranda galimybė pačiam pasirinkti, ar tęsti ankstesnę fiziologinių procesų organizaciją. 

Pats gyvybės vyksmas neprasideda nuo mūsų valios.

Juk didžioji dalis gyvybinių procesų ir taip vyksta savaime, mums jų nekontroliuojant. Plaka širdis, kūnas kvėpuoja, gyja žaizda ar lūžęs kaulas, audiniai nuolat atsinaujina. Mes galime sudaryti tam geresnes ar blogesnes sąlygas, tačiau pats gyvybės vyksmas neprasideda nuo mūsų valios. Jis tęsiasi net ir tada, kai mes to nepastebime ar net tuo abejojame.

Todėl svarbi tampa ne tik technika ar prisilietimas, bet ir pats santykis, aplinka, saugumo pojūtis, mano būsena. Žmogus labai greitai jaučia, ar iš jo kažko tikimasi, ar jis vertinamas, taisomas, skubinamas, ar turi kažkaip teisingai būti ir atsipalaiduoti. Net pats prašymas atsipalaiduoti gali tapti dar viena užduotimi, dar viena pastanga ir dar vienu kontrolės sluoksniu. 

Todėl konsultacijos metu stengiuosi kuo mažiau primesti rezultatą. Mano būsena tam taip pat svarbi. Jei aš pats skubu, siekiu pokyčio ar bandau kažką labai aktyviai padaryti, tai tampa dar vienu poveikiu, į kurį žmogaus organizmas reaguoja. O kai pats išlieku kiek įmanoma neutralus, žmogui tarsi paliekama daugiau erdvės pasirinkti, ar jam vis dar reikia laikyti, kontroliuoti, saugoti, ar jau galima dalies tos pastangos atsisakyti. 

Čia poslinkį, mano supratimu, sukelia ne pats mechaninis veiksmas. Veikiau tam tikromis sąlygomis sumažėja organizmo būtinybė aktyviai palaikyti ankstesnę motorinę ir reguliacinę būseną.

Kai tokia galimybė atsiranda, organizmas neretai renkasi paprastesnį kelią – tą, kuriam tuo metu reikia mažiau pastangos ir energijos. 

Tokio persitvarkymo požymiai gali būti labai skirtingi. Kartais mažėja raumenų aktyvumas ir keičiasi pasyvaus judesio kokybė. Kartais pasikeičia kvėpavimo ritmas, jo gylis ar variabilumas, atsiranda spontaniškas atodūsis ar pauzė po iškvėpimo. Gali pakisti širdies ritmo dinamika, kraujotaka, atsistatymo po nedidelio krūvio pobūdis. Kitais atvejais pokytį pirmiausia pastebi pats žmogus – kūnas tampa sunkesnis ar lengvesnis, jaučiama šiluma, daugiau erdvės, atsiranda gilesnio kvėpavimo pojūtis, mažėja vidinė pastanga ir tiesiog tampa ramiau ar palengvėja.

Man svarbu, kad šie du lygmenys – tai, ką galima stebėti iš išorės objektyviai, ir tai, ką žmogus patiria pats – nebūtų atskiriami. 

Subjektyvus pojūtis nėra fiziologijos priešybė.

Pojūtis yra viena iš gyvo organizmo būsenos išraiškų. Lygiai taip pat fiziologinės reguliacijos pokyčiai gali keisti žmogaus savijautą, santykį su savo kūnu, skausmu, aplinka ir net pačiu savimi.

Dalį šių procesų šiandien jau galime tyrinėti objektyviau – stebėdami kvėpavimo ir širdies ritmo variabilumą, raumenų aktyvumą, atsistatymą po krūvio, skirtingų fiziologinių signalų tarpusavio sąveiką. Kitus reiškinius kol kas geriau pažįstame iš klinikinio stebėjimo ir pačių žmonių patirties. 

Čia man artimos ir senosios Rytų kūno bei sąmonės pažinimo tradicijos. Jose labai seniai buvo pastebėtas paradoksas, kuris šiandien man atrodo vis dar aktualus: ne kiekvienam procesui reikia daugiau valios, pastangos ar kontrolės. Kartais pats bandymas pasiekti tam tikrą būseną tampa tuo, kas neleidžia jai atsirasti. Tai nėra mokslinis šių procesų įrodymas. Tačiau tai yra ilga žmonijos patirtis, padedanti atkreipti dėmesį į reiškinius, kuriuos šiandien jau galime bandyti aprašyti kitokia kalba ir tikrinti šiuolaikiniais metodais. 

Ne visada pokytis įvyksta. Kartais žmogus dar nėra pasiruošęs paleisti kontrolės, kartais trūksta pasitikėjimo, kartais ankstesnė būsena organizmui vis dar atrodo reikalingesnė ar saugesnė už nežinomą alternatyvą. Ir aš nemanau, kad tai yra nesėkmė. Gyvas organizmas nekeičia savo būsenos vien todėl, kad kažkas iš išorės nusprendė, jog jam jau metas keistis. Todėl savo darbą vis mažiau suvokiu kaip bandymą ką nors žmoguje pataisyti. Man jis labiau susijęs su sąlygų kūrimu, kuriose žmogus gali patirti mažesnės pastangos būseną ir kuriose jo organizmui atsiranda daugiau pasirinkimo bei laisvės.

Galbūt svarbiausias klausimas tuomet: ar organizmas dar turi pakankamai laisvės keisti savo būseną? Jeigu tos laisvės sumažėjo, mano pagalba nukreipta į tai, kad atsirastų daugiau erdvės kitam pasirinkimui. Ne todėl, kad aš žinau, kokią būseną žmogus turėtų pasirinkti. O todėl, kad gyvas organizmas kartais pats randa kelią, kurio iš anksto tiksliai numatyti neįmanoma.