APIE FIZIOLOGIJĄ

Primum non nocere

Žmogaus kūnas gyvas ne todėl, kad mes to norime ar sąmoningai nusprendžiame. Jis gyvas todėl, kad nuolat palaiko save veikiančioje būsenoje. Fiziologijoje tai vadinama autoreguliacija – gebėjimu palaikyti vidinę aplinką tokiose ribose, kurios leidžia ląstelėms funkcionuoti ir gyventi.

Didžioji dalis šių procesų vyksta automatiškai, už mūsų valios, dėmesio ir kontrolės ribų. Alkis skatina ieškoti maisto, troškulys – vandens, šaltis – šilumos, baimė – saugumo. Tai nėra psichologiniai sprendimai ar išmoktos reakcijos. Tai fiziologiniai mechanizmai, palaikantys gyvybę.

Klasikinėje fiziologijoje žmogaus kūnas suprantamas kaip apie 35–40 trilijonų ląstelių sistema, kurioje kiekviena ląstelė atlieka savo specifinę funkciją. Raudonieji kraujo kūneliai perneša deguonį, nervinės ląstelės perduoda signalus, raumenų ląstelės susitraukia, virškinamojo trakto ląstelės skaido ir įsisavina maistines medžiagas. Visa tai vyksta vienu metu, nuolat, be pertraukų.

Visos šios ląstelės gyvena toje pačioje vidinėje aplinkoje – ekstraląsteliniame skystyje, kurį dar XIX a. Claude’as Bernard’as apibūdino kaip milieu intérieur – pagrindinę gyvybės sąlygą. Kol ši aplinka išlieka pakankamai stabili, su tinkamu deguonies, gliukozės, jonų ir pH balansu, ląstelės gali funkcionuoti. Net nedideli nukrypimai nuo šių ribų gali tapti pavojingi. Kelių laipsnių kūno temperatūros pakilimas, reikšmingas pH poslinkis ar kalio koncentracijos pokytis gali sutrikdyti biochemines reakcijas, nervinį laidumą ir raumenų susitraukimą. Kūnui tai nėra smulkmenos – tai ribos, nuo kurių priklauso sistemos stabilumas.

Todėl organizmas turi daugybę reguliacijos sistemų, kurios veikia nuolat ir sinchroniškai. Šią dinamišką pusiausvyros palaikymo logiką Walteris Cannonas vėliau pavadino homeostaze. Dauguma jų pagrįstos neigiamo grįžtamojo ryšio principu. Kai tam tikras kintamasis nukrypsta nuo optimalaus intervalo, inicijuojamas atsakas, kuris grąžina jį atgal. Pakilus anglies dioksido koncentracijai, kvėpavimas dažnėja ir gilėja. Pakilus arteriniam kraujospūdžiui, aktyvuojami mechanizmai, mažinantys širdies ir kraujagyslių apkrovą. Tai paprasti, bet labai efektyvūs procesai, leidžiantys organizmui prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų.

Klinikinėje praktikoje svarbu suprasti, kad šios sistemos nėra skirtos komfortui. Tai išlikimo mechanizmai. Tai - apie fiziologiją. Kūnas pirmiausia siekia išsaugoti gyvybę, o ne gerą savijautą.

Dėl to liga dažnai nėra sistemos „gedimas“. Daugeliu atvejų tai yra per ilgai veikianti kompensacija. Ilgalaikis padidėjęs raumenų tonusas, paviršutiniškas kvėpavimas, aukštas kraujospūdis ar nuolatinė vegetacinė įtampa dažnai nėra pirminė problema. Tai organizmo pasirinktas būdas palaikyti vidinę pusiausvyrą, kai kiti reguliaciniai mechanizmai nebesusitvarko.

Klinikinėje praktikoje dažnai tenka matyti žmones, kurie kreipiasi ne tada, kai sistema sugriūva, o tada, kai kompensacijos tampa per brangios organizmui. Kūnas ilgą laiką gali palaikyti funkcionavimą, tačiau tai visada turi kainą – audinių, kvėpavimo, nervų sistemos ar bendrų adaptacinių galimybių sąskaita.

Kai kuriais atvejais organizmas pasitelkia ir teigiamo grįžtamojo ryšio mechanizmus – gimdymo metu, kraujo krešėjime, nervinio impulso generavime ir pan. Tai procesai, kurie turi vykti iki galo. Tačiau klinikoje svarbu atpažinti momentą, kai tokie mechanizmai peržengia adaptacijos ribą ir tampa užburtu ratu. Ilgalaikis stresas, nuolatinė somatinė įtampa ir simpatinė aktyvacija ar nepertraukiama įtampa gali tapti ne palaikymu, o destrukcija.

Fiziologija nuolat primena paprastą, bet nepatogią tiesą: kūnas nėra atskirų dalių suma. Tai santykių visuma, kurioje nervų, hormonų, kvėpavimo, kraujotakos ir audinių mechanika veikia kartu. Todėl klinikinis klausimas dažnai nėra tik apie tai, ką dar daryti, bet ir apie tai, ko nedaryti.

Kartais svarbiausias pokytis įvyksta ne per aktyvų įsikišimą, o per leidimą organizmui grįžti prie savo reguliacinių gebėjimų.

Visą šį laiką kūnas palaiko gyvybę. Tyliai, atkakliai ir nuosekliai. Net tada, kai mes to nepastebime, nesuprantame ar tuo abejojame. Kol vidinė aplinka palaikoma, gyvenimas tęsiasi. Kai kompensacijos išsenka, atsiranda liga. Mūsų užduotis nepakenkti ir suprasti, ką jis bando išsaugoti.