HIPERTONUSAS - NAUJAGIMYSTĖ IR MES

Tam tikrais fragmentais ši istorija mano praktikoje kartojasi gana dažnai.

Tądien pas mane atvyko visa šeima. Jauna mama prieš kelias dienas paskambino susirūpinusiu balsu dėl jos naujagimiui nustatyto hipertonuso ir galbūt įtariamos klubo sąnarių displazijos. Labai norėjo atvykti kuo greičiau. Prašė suderinti vakarinį laiką, kad galėtų dalyvauti ir tėtis.

Atėjus nustatytam laikui duris pravėrė pora, nešina vos kelių savaičių naujagimiu. Jis buvo gimęs šiek tiek anksčiau numatyto termino, tačiau akivaizdžių raidos ar brendimo sutrikimų požymių nebuvo. Priešingai – raudonskruostis, guvus, su aiškiais refleksais ir reakcijomis, normos ribose.

Šeimos gydytojos ir pediatrės pastebėtas hipertonusas iš tiesų buvo. Dar studijuodamas mediciną, dirbdamas naujagimių reanimacijoje ir vėliau, esu matęs šimtus naujagimių ir kūdikių su labai skirtingais adaptacijos ir brendimo variantais. Visada stebino jų gebėjimas prisitaikyti, kompensuoti ir saugoti save. 

Neurofiziologijoje žinoma, kad naujagimio nervų sistema pasižymi dideliu plastiškumu, o autonominės funkcijos nėra atskirtos nuo motorinio tonuso – jos veikia kaip vientisa, tarpusavyje komunikuojanti sistema. Tonusas kūdikiui nėra būsena, tai procesas. 

Šiuo atveju hipertonusas atrodė ne kaip problema, o kaip kūno adaptacijos ir kompensacijos išraiška – galbūt sauganti dar bręstančius klubo sąnarių kraštus, ypač turint omenyje nedidelį displazijos įtarimą. Tonusas čia veikė kaip laikina apsauga, o ne kaip patologija. Svarbu pabrėžti, kad kiekvienas atvejis yra individualus, o naujagimių raidos vertinimas ir stebėjimas visada turi vykti bendradarbiaujant su gydytoju ir laikantis medicininių rekomendacijų. Ši istorija nėra diagnostinė ar gydymo schema, o klinikinis stebėjimas apie adaptacijos procesus.

Tačiau mano dėmesys vis labiau krypo ne į naujagimį, o į mamą. Į jos vidinę įtampą, nuovargį, nerimą. Pokalbio eigoje šis nerimas pamažu ėmė trauktis. Atsiradus aiškumui ir supratimui, kaip veikia kūno fiziologija, įtampa po truputį užleido vietą ramybei.

Kai dalis įtampos atslūgo, atkreipiau tėvų dėmesį į tai, kaip kvėpuoja jų naujagimis. Net palaikydamas kompensacinį tonusą, jis kvėpavo laisvai, kartkartėmis atsidūsdavo, ramiai ir atidžiai stebėjo aplinką. Tonusas neužgožė autonominių kūno funkcijų – jos veikė kartu. 

Įdomu tai, kad tą akimirką ir tėtis, pajutęs ramybės ir kontrolės nebuvimo būseną, pats pradėjo dūsauti. Lyg leisdamas autonominei nervų sistemai perimti kūno pusiausvyros palaikymą.

Mamoms dažnai būna sunkiau. Nors ji buvo pas mane ir anksčiau, prireikė daugiau dėmesio ir laiko, kad kūnas vėl prisimintų neutralumo ir kontrolės paleidimo būseną.

Tuo metu tėtis paėmė naujagimį ant rankų. Ir tą pačią akimirką įsitempė, susitelkė, grįžo į tonusą ir nustojo dūsauti. Kūdikis jo rankose jautėsi gerai – ramus, besišypsantis, kvėpuojantis savo ritmu, kartkartėmis atsidūstantis. O tėtis jau budėjo. 

Naujagimio kūnas dar gyvena bangomis. Tonusas kyla ir leidžiasi kaip kvėpavimas, kaip širdies susitraukimas ir atsipalaidavimas. Vėliau mes lyg sustingstame vienoje fazėje.

Užsiminus tėčiui apie tai, jis tik tyliai nusišypsojo ir pasakė: 

„Dabar aš irgi taip galbūt saugau jo bręstančius sąnarius.“

Pamažu atsipalaidavo ir mama. Viduje ir išorėje atsirado daugiau erdvės – ramybės, aiškumo ir pasitikėjimo.

Tokios ir panašios istorijos man vis iškelia tą patį klausimą. Kada, kuriuo savo gyvenimo momentu mes prarandame vidinį pasitikėjimą savo kūnu? Kada pradedame laikyti tonusą nuolat, nebeleisdami per jį prasiskverbti autonominės nervų sistemos valdomoms funkcijoms?

Jei nekliudome, naujagimis intuityviai geba žaisti tonusu – trumpam patekti į hipertonusą ir vėl jį paleisti, neužgoždamas kvėpavimo, širdies ritmo, virškinimo ar kitų organizmo ritmų. O mes, ilgainiui apsigyvenę tonuse, jo nebeatpažįstame. Hipertonusas tampa savaime suprantama ir lyg normalia gyvenimo dalimi.

Dar praėjusio amžiaus fiziologijoje Walter Cannon aiškiai įvardijo, kad pusiausvyra nėra statiška būsena. Ji yra nuolatinis prisitaikymas ir biodinamika. Gyvas organizmas nėra struktūra – jis yra procesas.

Ir kartais lieka tik klausimas –

kada mes nustojame leisti kūnui daryti tai, ką jis moka vos užgimęs?