TERAPIJA IR AUTOREGULIACIJA

Kartais žmogus ateina manydamas, kad jį galima pataisyti. Kad kūnas – tarsi mechanizmas, kuriam tereikia sureguliuoti vieną ar kitą dalį, ir sistema vėl veiks. Iš dalies taip gimė visa manualinė terapija. Tačiau vis aiškiau suprantame, kad žmogaus kūnas nėra statiškas objektas, o gyva, nuolat kintanti visuma, kurios prigimtinė logika – ne taisymas, o prisitaikymas ir savireguliacija, kur terapija ir autoreguliacija atranda savo pusiausvyrą.

Terapeutas čia nėra taisytojas. Jis – tiltas. Tiltas tarp to, ką žmogus jaučia, ir to, ko dar negali pajausti. Tarp proto, kuris nori kontroliuoti, ir kūno, kuris gali gyti tik tada, kai kontrolė paleidžiama.

Kai žmogus guli ant stalo, jo kūnas dažnai tyliai sako: „Pailsėk nuo kontrolės.“ Ir jei terapeutas sugeba išlikti neutralus – nekovoti, nespausti, netaisyti, o žmogus geba paleisti ir pasitikėti – tada įvyksta kažkas subtilaus: kūnas ima veikti iš vidaus. Įsijungia tie patys savireguliacijos dėsniai, kuriuos dar praėjusio amžiaus pradžioje aprašė Walter Bradford Cannon, vienas moderniosios fiziologijos pradininkų, kalbėdamas apie homeostazę – gebėjimą palaikyti vidinę pusiausvyrą, net kai išorinės sąlygos keičiasi.

Tačiau pusiausvyra – ne tik biocheminė sąvoka. Ji apima ir mūsų santykį su savimi, aplinka, kitais žmonėmis. Kaip rašė prancūzų fenomenologas Maurice Merleau-Ponty, kūnas nėra tik objektas tarp objektų – jis yra mūsų būdas būti pasaulyje. Kūnas jaučia, suvokia, kalba sava kalba. Per jį mes ne tik gyvename, bet ir pažįstame. Vėliau čilietis neurobiologas Francisco Varela, tyrinėjęs sąmonės ir biologijos ryšį, pasiūlė terminą „įkūnytas pažinimas“ – mintį, kad sąmonė ir suvokimas gimsta ne galvoje, o nuolatiniame dialoge tarp kūno ir pasaulio. Tai, ką terapijoje vadiname „procesu“, iš tiesų yra šis gyvas dialogas: tarp raumenų tonuso, kvėpavimo, jutimo, emocijų ir sąmoningumo.

Todėl svarbu ne tai, ką terapeutas „darė“, o kaip jis buvo. Kaip jis jautė audinių kvėpavimą, ritmą, tėkmę. Kaip leido žmogaus kūnui prisiminti, kad jis gali. Kad jis žino kelią atgal į save. Neuromokslininkas Antonio Damasio rašo, kad emocijos – tai kūno būsenos, o sąmonė nuolat keičiasi kartu su kūno patirtimi. Kai kūnas išsilaisvina iš įtampos, sąmonė taip pat ima kvėpuoti kitaip. Todėl gijimas vyksta ne vien per prisilietimą. Kartais – be jo. Terapija yra būsena, o ne technika. Ji leidžia natūraliai atsinaujinti ryšiui tarp kūno, proto ir sąmonės.

Šiuolaikinė fiziologija šią patirtį jau aprašo savais terminais: autonominės nervų sistemos balansas, vagalinio tono reguliacija, neuroplastiškumas, širdies ritmo variabilumas. Visa tai – skirtingi būdai įvardinti tą patį reiškinį: kai kūnas patenka į saugumo ir pasitikėjimo būseną, atsiveria jo savireguliacijos gebėjimas. Tai – ne „magiškas“ efektas, o natūrali biologijos kalba. Todėl sakau: terapeutas ne gydo, jis sujungia. Ne keičia kūną, o padeda jam prisiminti savo ritmą. Ne įsako kvėpuoti, o kviečia leisti kvėpavimui vesti.

Iš šalies atrodytų, kad nieko ypatingo nevyksta – tik tylus buvimas, lėtas kvėpavimas, vos juntamas prisilietimas. Bet būtent čia, šioje tyloje, prasideda tikras gijimas. Nes kūnas – ne mechanizmas, o gyva būsena, kuri nuolat ieško harmonijos. Ta harmonija, kurios ieško kūnas, nėra vien biocheminė, raumenų ar nervų pusiausvyra. Ji – gilesnė, augališka, tyliai alsuojanti mumyse nuo pat pradžių. Medicina ją vadina vegetacine nervų sistema – tai autonomiškas gyvybės alsavimas.

Prisiminkime biologiją – juk tai taip pat mokslas ir gyvas. Medicina seniai išmoko skirstyti: į dalis, funkcijas, sistemas. Taip atsirado ir skirtis tarp animalinių ir vegetacinių funkcijų, kurios būdingos net augalams. Pirmosios – judesys, kalba, mąstymas. Tai, kas mus daro žmonėmis tarp žmonių. Antrosios – kvėpavimas, virškinimas, širdies plakimas, skysčių apytaka... Tai, kas mus daro gyvais – tiek judant, tiek ilsintis, tiek tiesiog esant. Tai ir yra tas mums nematomas bet visa apimantis gyvybės alsavimas. Vegetacinė nervų sistema veikia tyliai. Ji nesiekia ir neskuba. Ji gyvena mumyse lyg upė ar medis – tekanti, auganti, banguojanti. Ji nėra pavaldi mūsų valiai, bet atspindi mūsų būseną – giliai ir jautriai.

Šiuolaikinis žmogus dažnai gyvena protu – per valią, pastangą, kontrolę. Bet vis dažniau juntame ilgesį... ne sugrįžti, o susijungti. Su savo giluminiu sluoksniu. Su tuo, kas gyva mumyse ne kaip užduotis, o kaip buvimo pulsas ir ritmas. Norisi apkabinti ar atsiremti į medį – ne dėl romantikos, o dėl vidinės atminties. Norisi išsitiesti ant žemės, susilieti su vėju, pasinerti į upę ar jūrą – ne dėl to, kad reikia, o dėl ryšio su tuo, kas neklausia „kodėl“, o tiesiog yra. Tai mūsų fiziologijoje – kaip gamtos dalis, kviečianti į pusiausvyrą ir harmoniją.

Gal todėl tikroji terapija dažniausiai prasideda ne nuo veiksmų, o nuo tylos. Tylos, kuri jungia. Ir tylos, kuri gydo.