KAI VALIA NUTYLA, PRABYLA GYVYBĖ

Yra vieta žmoguje, kur susitinka du pasauliai – valingas ir nevalingas. Tai ne teorija, o gyvas jausmas. Ne technika, o būsenos pajauta. Ten – kvėpavimas. Ten – diafragma. Ten – mes.

Šiuolaikinis žmogus gyvena veiksme. Jo kūnas susitraukęs, pasiruošęs, įsitempęs. Skersaruožiai raumenys – beveik pusė kūno masės – klauso valios. Jie daro, laiko, spaudžia. Jie įgalina, bet kartu – slopina. Slopina tylų, švelnų autonominės nervų sistemos balsą, kuris palaiko viską, kas gyva: kvėpavimą, virškinimą, širdį, vidaus organų ritmą…

Kai valia tampa pastovia būsena – kai mes „nuolat veikiame“ – kūnas ima kalbėti. Per įtampą. Per paviršutinišką kvėpavimą. Per diafragmos sustingimą. Per neaiškų nerimą ar vidinį triukšmą. Per subtilų disbalansą tarp išorinio ir vidinio.

Tačiau tai nėra sutrikimas. Tai – ženklas. Kvietimas. Mano darbas – ne gydyti, o padėti išgirsti. Ne koreguoti, o sudaryti sąlygas kūnui prisiminti savo išmintį ir save. Ne duoti techniką, o vesti į tylą, kurioje atgimsta natūralus kvėpavimo ritmas.

Kai žmogus pradeda stebėti kvėpavimą be įsikišimo – jis atranda duris. Duris į nevalingą, autoreguliacinį procesą, kuris keičia viską. Kūnas ima rinktis pats. Pats ilgina iškvėpimą. Pats atpalaiduoja diafragmą per dūsavimą, žiovulį, ražymąsi ar netikėtą pauzę bei tylą. Kaip medis, kuris svyruoja su vėju – taip kvėpavimas ieško savo balanso kiekviename cikle, kiekviename įkvėpime ir iškvėpime, kiekvienoje pauzėje. 

Tai ne metodika, kurią galima perduoti žodžiais ar judesiu. Tai ne žinių sistema, o gyvas jautrumas, gimstantis tik stebint ir jaučiant. Tai ne nauja sveikatos formulė – bet galbūt naujas požiūris į tai, kas apskritai yra sveikata. 

Aš šią žinią tyrinėju. Ją išgyvenu. Ja dalinuosi. Tiems, kurie ateina – padedu patirti. Tiems, kurie ieško – atveriu kryptį. Tiems, kurie jaučia kvietimą – liudiju: tai veikia. Tik tyliai, švelniai ir tikrai...