APIE GYVENIMO PASLAPTĮ

Vaikystėje bandžiau surasti muziką ten, kur jos negalėjo būti. Šiandien man atrodo, kad tai buvo pirmoji pamoka apie gyvenimo paslaptį.

Man buvo gal penkeri ar šešeri. Žaisdamas namuose, vis prisimindavau mažą radijo imtuvą, kurį tėtis buvo parsivežęs iš Vokietijos ir kurio atostogaudami klausydavomės. Sovietmečiu tai buvo tikras lobis: nedidelė radija, įvilkta į minkštą rudą odinį dėklą su dirželiu. Ji kvepėjo savaip – tartum oda savyje būtų sukaupusi kelionių įspūdžius ir paslaptis. 

Mažam man rūpėjo vienas klausimas: kur toje dėžutėje slepiasi muzika? Kur pasakos, kur dainelės, kur istorijos? Kaip jos ten telpa? Vieną popietę, kai žinojau, kad niekas netrukdys, nutariau išsiaiškinti. Iš spintos išsitraukiau tėčio įrankius ir, vargais negalais atidaręs stebuklingą dėžutę, radau… ne pasakas, ne daineles, o tik daugybę smulkių detalių – geležėlių, laidelių, kažkokius mazgelius. Viską iškrapščiau, apžiūrėjau, bet muzikos neradau. Surinkau radiją, kaip mokėjau, bet įjungus – ji jau tylėjo.

Tąsyk buvau nusivylęs. Bet istorija tuo nesibaigė. Po kelių dienų aš tą radiją, norėdamas nuslėpti įkalčius, padovanojau seneliui, o tėtis, prisiminęs šį nutikimą, tyliai sau į ūsą šypsodavosi. Jau vėliau sužinojau, kaip iš tiesų veikia radijo imtuvas, kad už kiekvienos dainos yra kompozitorius, už pasakos – rašytojas, už balso – aktorius ir studija, iš kurios bangomis sklinda viskas, ką girdime.

Brangiausias buvo pirmasis suvokimas, kad ne viską galima pačiupinėti. Kad pasaulio esmė neslypi vien detalėse. Ardyk, kiek nori – ten nerasi gyvos dainos ar istorijos. Lygiai taip pat, išardę pasaulį iki mažiausios dalelės – ląstelės, atomo – mes nerandame pačios gyvybės. Ji atsiveria tik tada, kai priimi visumą.

Šiandien, prisimindamas šią istoriją, suprantu: toji muzika, kaip ir gyvybė. Ji sklinda iš visumos. Pasiekia mus per atodūsį, džiaugsmo juoką ar sielos raudą… Kai sustoji ir klausaisi, pajunti, kad visuma kalba – ne žodžiais, o ritmu, pusiausvyra ar tyla. Ir toje akimirkoje atsiveria paslaptis.