top of page
  • Black Facebook Icon

KAI PASAULIS KALBA TYLIAU, NEI MES GIRDIME 

  • Writer: Žilvinas Kasteckas
    Žilvinas Kasteckas
  • Sep 8, 2023
  • 3 min read

Osteopatija ir Holistinė pagalba


Mes gyvename pasaulyje, kurį pažįstame per penkias jusles. Arba taip mums atrodo. Regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas – mūsų tiltas į realybę. Tačiau ar tikrai? Ar šie pojūčiai išsemia viską, ką galime patirti? O gal jie tėra siauras plyšys į pasaulį, kurio didžioji dalis – už mūsų įprasto suvokimo ribų?


Bitė skrenda virš pievos. Mūsų akiai – tai spalvų žaismas, žiedų margumas. Tačiau bitei – tai švytintys ultravioletiniai kelrodžiai, nematomi mums, bet aiškūs kaip kelio ženklai. Jos regėjimo spektras prasideda nuo 300 nanometrų – tai leidžia matyti ultravioletą. Delfinas, nardydamas tamsiame vandenyje, „matydamas“ garsu, siunčia ultragarsinius impulsus ir analizuoja jų atspindžius. Jo echolokacija leidžia nustatyti objektų dydį, formą ir net judėjimo kryptį.


Mes – ribojimų meistrai. Protas, kaip gerai išmokytas bibliotekininkas, rūšiuoja, filtruoja, atmeta. Tai – tikra. Tai – ne. Tuo galima tikėti. Šituo – ne. Tuo tarpu bitė regi tai, ko mes nematome, delfinas girdi tai, ko mes negirdime, o mūsų pačių kūne vyksta milijonai procesų, apie kuriuos net nenumanome. Mūsų jutimai – tik dalelė visos pojūčių jūros. Yra gyvūnų, kurie mato infraraudonajame spektre (gyvatės), jaučia magnetinius laukus (paukščiai), ar net aptinka elektrinius laukus (ryklių šeimos atstovai). Jų pasaulio žemėlapis – kitoks nei mūsiškis. Ir tai, ką laikome „tikrove“, dažnai tėra mūsų jutiminio aparato apribotas modelis.


Mūsų protas – ne visagalis valdovas, o veikiau filtras, leidžiantis suvokti tik dalį realybės. Jis apdoroja, interpretuoja ir dažnai supaprastina informaciją, kad galėtume ją „suvaldyti“. Tačiau tai reiškia, kad daug kas lieka už šio filtro ribų.


Psichofizikos tyrimai rodo, kad mūsų pojūčiai turi slenksčius – minimalius ir maksimalius dirgiklių lygius, kuriuos galime suvokti. Visa, kas yra žemiau ar aukščiau, tiesiog išnyksta iš mūsų patyrimo. Ir vis dėlto kartais... kažkas prasiskverbia pro tą ribą. Įgudę degustatoriai ar parfumeriai gali atskirti ir įvardyti subtiliausius skonio ar kvapo niuansus, kurių dauguma nė nepastebėtų. Kai kurie žmonės, ugdydami dėmesingumą ar pasitelkdami meditatyvias praktikas, atsiveria ir vadinamosioms ekstrasensorinėms patirtims – reiškiniams, dar ne iki galo paaiškintiems moksliškai, bet pasikartojantiems skirtingose kultūrose ir tradicijose.


Kai protas nurimsta, atsiveria nauji suvokimo horizontai. Dmitrijus Mendelejevas, ilgai ieškojęs būdo, kaip susisteminti cheminius elementus, sapne išvydo periodinę lentelę. Tai nebuvo galutinis sprendimas, bet vizija padėjo išgryninti mintį. Albertas Einšteinas, kurdamas reliatyvumo teoriją, pasikliovė ne tik matematika, bet ir intuicija bei vaizduote. Jis sakė: „Vaizduotė yra svarbesnė už žinias.“ Matematikas Karlas Friedrichas Hausas dar vaikystėje akimirksniu suskaičiavo skaičių nuo 1 iki 100 sumą – intuityviai suvokęs struktūrą, kurios kiti nematė. Jis tiesiog „pamatė“ dėsningumą: pirmas ir paskutinis skaičius sudaro 101. Penkiasdešimt tokių porų – 5050.


Tokios akimirkos rodo, kad sąmonė kartais iškyla virš racionalaus proto ribų ir įžvelgia daugiau nei įprasta. Iškyla paslėpti, o kartais ir akivaizdūs, tik iš platesnio konteksto matomi ryšiai.


Žmogaus pojūčiai ir protas – tai įrankiai, padedantys orientuotis. Tačiau tie patys įrankiai gali ir riboti. Tik pripažinę jų ribas ir atvėrę save nežinomybei, galime iš tikrųjų pradėti pažinti.


Savo praktikoje dažnai susiduriu su reiškiniais, kurių neįmanoma paaiškinti vien logiškai. Švelnus prisilietimas atskleidžia ne tik audinių įtampą, bet ir emocinį įrašą, slypintį už jos. Kūnas tarsi „kalba“ – bet ne žodžiais. Tai kalba, kurią galima išgirsti tik tada, kai išmoksti klausytis tylos.


Tai ne mistika – tai jautrumo disciplina. Įgūdis būti čia ir dabar – tyliai, jautriai, be išankstinio vertinimo. Tai gebėjimas girdėti ne tik kūną, bet ir tai, kas slypi už jo – emocinį foną, energinį judėjimą, užslėptą įtampą ar vidinį kvietimą keistis.


Galbūt tik tada, kai pasiryžtame išeiti iš pažįstamo, įžengiame į tikrąjį pažinimą – tylų, platų pasaulį, esantį anapus mūsų suvokimo sleksčio.

Comments


© 2017 - Žilvinas Kasteckas

bottom of page