KRAUJOSPŪDŽIO GNIAUŽTUOSE

Jis atėjo pavargęs. Ne nuo dienos ar savaitės, o nuo mėnesių ir metų… Pavargęs ne tik kūnu. Kraujospūdis kilo, širdies ritmas kartais šlubavo, virškinimas maištavo, o divertikulai priminė apie save sunkumu, pilvo pūtimu, kartais skausmu. Klausiau, bet dar daugiau stebėjau. Jis atsisėdo, įkvėpė… Kūnas kalbėjo savo kalba – įtampos kalba. Įsitempęs, kaip įpratęs, tarytum pasiruošęs kovai, kuri niekada nesibaigia. Pečiai kiek pakelti, diafragma surakinta, kvėpavimas paviršutiniškas. Jis buvo savo paties ir kraujospūžio gniaužtuose, tik to dar pilnai nesuvokė. 

Pirmojo apsilankymo pabaigoje jis atsipalaidavo. Ne per jėgą, ne per valią, bet per suvokimą. Protas nurimo, tuomet kūnas pajuto, kad gali. Nedrąsiai sugrįžo pasitikėjimas ir hipertonusas atsileido. Iš pradžių mažais žingsneliais – kaklas, pečiai, tada kažkas giliau… Buvo tyla. Ne garsų, o įtampos, benykstančios įtampos tyla. Jis atmerkė akis ir tyliai pasakė: „Pirmą kartą per ilgą laiką jaučiuosi lengvesnis.“

Išėjo ramus, bet gyvenimas nesustojo… 

Žmogus dingo keliems mėnesiams. 

Sugrįžęs nusišypsojo truputį kaltai. „Klausiau jūsų patarimų.  - sako jis. Mėnesį. Ir žinot ką? Veikė. Spaudimas mažėjo, pilvas aprimo, miegas tapo gilesnis. Bet tada komandiruotė…“ – jo balse pasigirdo nusivylimas. „Ilgos dienos, jokios erdvės sau, greitas maistas, nuovargis, tabletės… Viskas grįžo.“

Bet šį kartą buvo kitaip. Jis jau žinojo, koks gali būti jo kūnas be įtampos. Žinojo skirtumą tarp budraus kovos režimo ir tikro atsipalaidavimo bei neutralumo. Tai keitė viską. 

Pradėjo iš naujo. Be lūkesčių, be saviplakos. Tiesiog grįžo į kelią, kurį buvo pametęs. Su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu. Diena iš dienos, žingsnis po žingsnio. Kartais pamiršdavo, grįždavo prie senų įpročių, bet judėjo. Judėjo ir leido sau keistis. Atėjo supratimas, kad pokytis nėra tiesi linija. Kad kelias nėra nei greitas, nei lengvas, bet jis yra. Ir jis jį rado. Kelis kartus apsilankęs ir įtvirtines tai ką suvokė ir išmoko, jis vėl pradingo, bet šį kartą jau atsisveikinęs ir su pasitikėjimu pasakęs, kad dabar bandys pats. 

Po beveik metų jis vėl sėdėjo priešais mane. Veidas atrodė kitoks – ne tik mažiau nuvargęs, bet ir ramesnis. „Kraujospūdis susireguliavo, be tablečių… Net nepastebėjau, kada. Pilvas – geriau, divertikulai ramūs. Ir žinot ką? Svarbiausia, kad supratau – viskas priklauso nuo manęs. Nuo to, kaip aš jaučiu save, kaip leidžiu sau būti. Tai nereiškia, kad problemų nebebus, bet dabar aš žinau, kaip su jomis gyventi ar jų išvengti. Kaip neužstrigti. Ateiti čia vėl ir prisiminti.“

Jis suprato, kad negalavimai neišnyks vienu mostu. Jų dinamika pasikeitė. Dėmesys su noru keistis tapo kryptimi, o ne kova. Jis išmoko judėti pirmyn taip, kaip teka upė – kartais srauniai, kartais lėtai, kartais vingiuotai ar su slenksčiais, bet visada dėmesingai ir link pusiausvyros, su pasitikėjimu ir kantrybe.