TRYS DIAFRAGMOS. INTRAABDOMINALINIS IR INTRAKRANIALINIS SPAUDIMAS.

Kvėpuojamoji diafragma – tai ne tik pagrindinis kvėpavimo raumuo, bet ir esminis biomechaninis elementas, reguliuojantis intraabdominalinį spaudimą (IAS) bei užtikrinantis sklandžią vidaus organų veiklą. Jos tonusas, mobilumas ir koordinacija su kitais raumenimis lemia kraujotaką, limfos tekėjimą, virškinimo efektyvumą ir netgi nervų sistemos būklę. Tačiau kai diafragmos funkcija sutrinka, gali kilti įvairių fiziologinių problemų, kurios dažnai lieka nepastebėtos, kol pasireiškia rimtesni negalavimai.

Liekamasis plaučių tūris (residual volume, RV) glaudžiai susijęs su diafragmos funkcija. Padidėjęs RV rodo, kad diafragma nėra pilnai atsipalaidavusi tarp kvėpavimo ciklų, o tai reiškia, kad intraabdominalinis spaudimas išlieka aukštesnis nei įprastai. Ši būsena dažnai pasitaiko sergantiesiems lėtinėmis obstrukcinėmis plaučių ligomis, tačiau taip pat gali būti netaisyklingo kvėpavimo ar nuolatinio diafragmos hipertonuso pasekmė. Kai IAS nuolat didėja, tai sukelia vidaus organų spaudimą, sutrikdo jų kraujotaką ir gali tapti įvairių patologijų priežastimi.

Pernelyg didelis intraabdominalinis spaudimas paveikia įvairias organų sistemas. Skrandžio ir žarnyno kraujotakos sumažėjimas gali lemti lėtesnę peristaltiką, vidurių užkietėjimą ar net gastroezofaginio refliukso ligą. Padidėjęs spaudimas taip pat gali trikdyti inkstų perfuziją, o tai ilgainiui didina hipertenzijos ir inkstų nepakankamumo riziką. Kepenys, kurios vaidina svarbų vaidmenį organizmo detoksikacijoje, gali patirti vartų venos sąstovį, kuris ilgainiui prisideda prie kepenų steatozės ar fibrozės vystymosi. Be to, mažojo dubens sritis nėra apsaugota nuo padidėjusio spaudimo pasekmių – tai gali lemti lėtinį dubens dugno raumenų hipertonusą, kuris siejamas su šlapinimosi ir seksualinės funkcijos sutrikimais bei mažojo dubens organų patologijomis.

IAS neapsiriboja vien pilvo ertmės organais – jis daro įtaką ir intrakranialiniam spaudimui. Kai spaudimas pilvo ertmėje kyla, padidėja veninė tėkmė iš galvos srities per vidines jungo venas. Tai gali sutrikdyti smegenų skysčio nutekėjimą ir sukelti padidėjusį intrakranialinį spaudimą (IKS), kuris savo ruožtu gali pasireikšti galvos skausmais, svaigimu, regos sutrikimais, glaukoma ir net pažintinių funkcijų silpnėjimu. Tai ypač aktualu pacientams, kuriems jau diagnozuotas padidėjęs IKS ar neurologinės ligos, nes IAS kontrolė gali būti svarbi terapijos dalis.

Intensyviosios terapijos skyriuose intraabdominalinis spaudimas jau naudojamas kaip svarbus diagnostinis rodiklis, padedantis nustatyti pilvo organų hipoperfuziją, inkstų disfunkciją ir daugybinių organų nepakankamumo riziką. Tačiau dažniausiai šis rodiklis pradedamas sekti tik tada, kai pacientas jau yra kritinėje būklėje. Patirtis rodo, kad IAS kontrolė ir diafragmos funkcijos įvertinimas turėtų būti vykdomas anksčiau, siekiant užkirsti kelią sisteminėms komplikacijoms.

Savo praktikoje ypatingą dėmesį skiriu trijų diafragmų sąveikai: kvėpavimo diafragmai, dubens dugno diafragmai ir viršutinei krūtinės diafragmai. Jos visos veikia kaip viena sistema, užtikrinanti sklandų kūno skysčių judėjimą ir optimalų slėgio balansą. Kai viena iš šių diafragmų praranda funkcionalumą, kitos prisiima papildomą krūvį, kas gali sukelti kompensacinius pokyčius ir dar labiau padidinti intraabdominalinį spaudimą.

Atsižvelgiant į visus šiuos faktorius, tampa aišku, kad diafragmos mobilumo išlaikymas ir intraabdominalinio spaudimo kontrolė yra ne tik kvėpavimo klausimas, bet ir svarbus aspektas užtikrinant sisteminę organizmo sveikatą. Tiek prevenciniai metodai, tiek ankstyvas patologijų atpažinimas gali padėti išvengti rimtesnių sveikatos problemų, susijusių su vidaus organų disfunkcija, padidėjusiu intraabdominaliniu ir intrakranialiniu spaudimu bei sisteminiu kraujotakos sutrikimu. Todėl reikia ne tik stebėti IAS kritinėse situacijose, bet ir aktyviai dirbti su jo prevencija – tiek per tinkamą kvėpavimo mokymą, tiek per osteopatinę pagalbą, kuri apima viso kūno biodinaminį balansavimą.