AUTOIMUNINIS RAUMENŲ SILPNUMAS - MIASTENIJA

Dalis ateinančių būna jau daug ką išbandę ir susiranda mane kaip paskutinį šiaudą. Šiaudą, kurio vibracija, kaip atėję vėliau įvardina, pasirodė artima, priimtina ir tinkama. 

Taip ir šį kartą, mane susiradęs žmogus atkeliavo iš toli. Atkeliavo, nes gydanti gydytoja ir kineziterapeutai nebežinojo, kas vyksta ir ką daryti. Standartiniai tyrimai normos ribose, o raumenų silpnumas jau pusę metų nepasiduoda jokiems raumenis stiprinantiems pratimams ar metodikoms, vitaminų ar mikroelementų terapijai. Dėmesingai renkant anamnezę paaiškėjo, kad žmogų vis dažniau pradėjo trikdyti apsunkusios rankos, kurių virš galvos labai dažnai pakelti negali, sunkus ar neįmanomas galvos pakėlimas gulint, kartais sunkumas kvėpuojant, lengvas rijimo sutrikimas, kramtymas, žandikaulio kabėjimo pojūtis ir kt. Pokalbio metu matėsi nežymus kalbos artikuliacijos sutrikimas, kvėpavimo organų disfunkcija, vidinė įtampa ir kiti požymiai. Testuojant ir diagnozuojant, jautėsi aiškiai išreikštas centrinės nervų sistemos sujaudinimas, raumenų hipertonusas, kontrolė ir vidinis virpulys. Virpulys, kuris didesnis ar mažesnis, lydėjo jau kelerius metus. Visa tai liudijo apie nuoseklų ir ilgą procesą, kuris realizavosi labai reta išraiška, myasthenia gravis, kurią per metus diagnozuoja tik keliems žmonėms iš milijono. Tai autoimuninis procesas - autoimuninis raumenų silpnumas, miastenija, kuomet antikūniai blokuoja neurotransmiterio acetylcholino receptorius raumens nervo jungtyje, nors gali būti ir kiti autoimuniniai mechanizmai. 

Suvokdamas atsakomybę ir spaudimą, vis tikrinau ir testavau, tikrinau ir prašiau patikslinti pojūčius ir ligos istoriją, bet vis tiek gaudavau vienareikšmį patvirtinimą. Todėl susikaupęs įvardinau savo įtarimus ir pamačiau, kad kokia bebūtų rimta ir grėsminga informacija - žmogui palengvėjo. Palengvėjo, nes atsirado žinojimas ir suvokimas, kuris apsilankymo eigoje vis didėjo ir plėtėsi. Su globaliomis ir lokaliomis technikomis plėtėsi ir didėjo atsipalaidavimas, mažėjo hipertonusas, atsirado ramybė ir pasitikėjimas. Simptomai niekur akimirksniu neišnyko, tačiau pastebimai sumažėjo ir leido įsisąmoninti, kad nurimus protui, paleidus kontrolę ir hipertonusą, kūnas reaguoja - paleisdamas virpulį ir blokavimą, kompensacijas ir dekompensacijas, atsipalaiduodamas ir atkurdamas pasitikėjimą. Leisdamas pakelti rankas ir nušviesdamas veidą šypsena. 

Sveikimo procesas užtruks. Užtruks tiek, kiek būsime dėmesingi ir sąmoningi, tiek, kiek būsime pasiruošę keisti ir keistis, tiek, kiek priimsime ir pasitikėsime, kiek leisime ir paleisime. 

Šie pokyčiai nereiškia ligos išnykimo, tačiau atskleidžia, kaip nurimus protui ir sumažėjus vidinei įtampai gali keistis simptomų raiška ir žmogaus savijauta. Autoimuniniai procesai reikalauja nuoseklaus medicininio įvertinimo ir specialisto priežiūros. Kartu su rekomendacijomis sveikimui, patariau apsilankyti pas neurologą, kad sveikatos sistemoje įvardinta diagnozė padėtų užsitikrinti socialines garantijas.