RIBA IR SANTYKIS

Pasitikėjimas savimi nereiškia viską išspręsti vienam. Kartais tikras pasitikėjimas atrodo labai paprastai: matai, kad sunku ir ieškai pagalbos, bet išlieki atsakingas. Tai ne silpnumas. Tai reguliacijos ieškojimas platesniame lauke. Tai – riba ir santykis.

Šiandien gyvename, kai pagalba pasiekiama gana lengvai. Patarimai ir interpretacijos, platformos ir algoritmai. Sistema, struktūra ar technologija gali padėti surikiuoti mintis, išplėsti perspektyvą, sumažinti emocinę sumaištį. Ji gali būti veidrodis. Tačiau yra riba. Todėl ne kiekvienas atsakymas yra sprendimas. Ne kiekviena diagnozė pasako visą tiesą apie tave. Ne kiekvienas patarimas gali tapti kryptimi. 

Sprendimas gimsta santykyje. Santykyje su pasauliu ir kitu žmogumi. Santykyje su savimi ir kūnu. Santykyje su tyla, kurioje ima ryškėti tai, kas iš tiesų svarbu.

Jei patarimas skamba kaip galutinis sprendimas – jis atima erdvę. Jei jis per silpnas – palieka be atramos. Riba labai plona. Ir čia atsiranda atsakomybė. Niekas už mus neišgyvens realios kūno patirties. Ir nepajus įtampos. Kaip ir nenuspręs.

Pagalba gali padėti pamatyti. Bet ji negali gyventi už mus. 

Jeigu pradėtume remtis tik išoriniais atsakymais, net ir išmintingais – tai taptų atsakomybės subyrėjimu. Tylus savęs atidavimas „beveidei sistemai“.

Ar tai būtų sveika ir tvaru?

Sąmoningai naudojamas įrankis – stiprina. Jis ne pakeičia santykį, o padeda grįžti į jį. Galbūt tikrasis klausimas nėra: „Ar čia yra teisingas atsakymas?“ Galbūt tikrasis klausimas yra: „Ar šis dialogas padeda man tapti labiau atsakingu ir sąmoningu?“ Jei taip – santykis gyvas. Jei ne – jis tampa pakaitalu. O pakaitalai – laikina kompensacija, kuri ilgainiui silpnina.

Pasitikėjimas nėra aklas. Jis nėra ir absoliutus. Tai yra gebėjimas būti santykyje – su savimi, su kitu, su procesu – ir išlikti atsakingu.

Galbūt tai yra viena svarbesnių ribų, kurią verta atpažinti.