TAI, KAS VISADA BUVO

Pasitikėjimas – tai ne tai, ką turime įgyti. Tai yra tai, kas jau yra – kartu tikra ir tylu, kartu ramu ir gyva.

Upė neabejoja – ji tiesiog teka. O gėlė – tiesiog žydi tada, kai ateina metas. Abejonės – tai ne trūkumas, o tik laikina proto būsena ir nuklydimas. O vėl prisiminti ir pajausti – reiškia sustoti ir išgirsti tai, kas visada buvo. Buvo, yra ir bus – giliai, giliai mūsų viduje.

Mes dažnai manome, kad pasitikėjimą reikia susikurti, tarsi statyti tiltą per nežinomybę. Tačiau jis jau yra – kaip žemė po kojomis ar kvėpavimas, kuris vyksta be jokių mūsų pastangų. Kaip plaka širdis ir gyja kūnas. Gyvybė teka mumyse net ir tada, kai mes tuo abejojame.

Tikras pasitikėjimas nepriklauso nuo to, ką padarėme ar pasiekėme. Jis nepriklauso ir nuo to, kaip mus mato kiti, ar net – kaip matome save patys. Jis – užpildantis, kaip oras. Kaip šviesa. Kaip esatis.

Pasitikėti – tai leisti sau būti. Be įtampos. Be kovos. Be bandymo tapti tuo, kuo jau esi.

Tyliai. Paprastai. Ištikimai sau.

Iš čia gimsta ramybė. Iš čia, prisiminusi save, sugrįžta vidinė pilnatvė.