AUTIZMAS - KAI KŪNAS KALBA KITOKIA KALBA

Kartais kelias į pasitikėjimą eina per rūką.

Kiekvienas žmogus kuria savo būdą būti pasaulyje. Kartais tas būdas atrodo keistas ar uždaras – bet galbūt tai tik kitokia kalba, kuria kalba kūnas.

Kas yra autizmas? Nors tiksli autizmo priežastis nėra žinoma, manoma, kad ją lemia tam tikri genetiniai ir aplinkos veiksniai. Specialistai dažnai aprašo autizmą per stokas: akių kontakto, noro bendrauti, emocinio abipusiškumo, kalbos, kūrybiškumo ar iniciatyvos stoką.

Tačiau, bandydami įvardinti šias stokas, neretai pamirštame sąlygas – sąlygas, kurios palaiko visas šias išraiškas. Išraiškas, kuriomis žmogus bando mums kažką pasakyti.

Ribotas, stereotipinis ar pasikartojantis elgesys, kontrolė, prisirišimas prie rutinos ar ritualų, pasikartojantys judesiai – visa tai kalba apie atsiribojimą ir padidėjusį saugumo poreikį.Jei pažvelgtume į save, pastebėtume, kad panašiai elgiamės situacijose, kai esame įsitempę, nežinomybėje ar nesaugume: sūpuojame koją, barbename pirštais, sukame plaukų sruogą... Tai būdas nusiraminti, sugrįžti į savęs pojūtį. O kas, jei šis nepasitikėjimo ir nežinomybės jausmas tampa nuolatiniu? Tuomet ir visas elgesys ima suktis aplink kontrolę, apsaugą, atsiribojimą nuo per stipraus išorės srauto. Kai to nebepavyksta suvaldyti, tai išsiveržia stipresnėmis emocijomis – pykčiu, agresija, rauda ar užsidarymu.

Pagalbos būdų yra daug, tačiau universalios formulės nėra. Kiekvienas žmogus unikalus. Svarbiausia – kuo anksčiau pastebėti, įsiklausyti, o padedant – matyti ne tik detales, bet ir visumą.

Pastaraisiais metais požiūris į autizmą keičiasi. Iš deficito ir „sutrikimo“ sampratos vis dažniau pereinama prie neuroįvairovės ir jutiminio jautrumo supratimo – pripažįstant, kad tai ne tiek liga, kiek kitoks būdas patirti pasaulį. Vis daugiau kalbama apie autonominės nervų sistemos, saugumo pojūčio ir jutiminio apdorojimo vaidmenį - apie tai, kad daugelis elgesio formų gali būti adaptacijos, o ne sutrikimo išraiškos.

Man pačiam per gydytojo osteopato praktiką ir stebėjimą vis aiškiau matosi, kad šios adaptacijos nėra atsitiktinės – jos kyla iš bandymo susitvarkyti su pasauliu, kuris jaučiamas kaip pernelyg stiprus, pernelyg nenuspėjamas. Ir galbūt čia slypi svarbiausia pagalbos kryptis: ne taisyti žmogų, o padėti jam vėl pasitikėti, atkurti saugumo pojūtį kūne ir santykyje.

Nors traumų ar patirčių mes negalime ištrinti, galime padėti atkurti prarastą pasitikėjimą. Atkurti savo pavyzdžiu ir neutralumu, kantrybe ir pagarba. Atkurti jį tyra širdimi ir ketinimais. Atkurti dėkingumu ir meile.